Pradėdamas rašyti šį straipsnį noriu pasakyti, jog esu „sėdėjęs šarve“, nes 1986-1988 metais sovietinėje kariuomenėje man teko būti tankų būrio vadu. Todėl esu malęsis su šarvuota technika Kaliningrado dumblynuose, ne vieną kartą forsavęs Nemuną prie Sovietsko penkių metrų gylyje, tampęs sugedusią techniką kai spaudė 30 laipsnių šaltis.

Jau įprasta, kad joks visuomeninis rezonansinis įvykis nepraeina neužkabinus Valstybės saugumo departamento (VSD). Ar tai būtų rugsėjo 11 d., ar apkalta Prezidentui, ar 2006 m., ar 2009 m., ar „CŽV kalėjimai“, ar Garliava, ar „skiepai“, ar dabar nelaimės Paryžiuje, ar Viešojo saugumo tarnybos kontekste. Noromis nenoromis kyla klausimas, kodėl VSD tapo nuolatiniu „atpirkimo ožiu“ esant bet kokiai situacijai, kai politikai neranda arba tiesiog nesivargina ieškoti, ką kitą apkaltinti? „Nekompetetingi“ ar „neatskleidę savo gebėjimų“ vadovai keičiasi kaip karuselėje, o VSD vis neranda savo vietos... Kaip prieš keletą metų sakė apžvalgininkas F. Kauzonas – „reformuojame reformą“.

Svetainėje lankosi 18 svečių ir nėra prisijungusių narių