Gediminas Copy

Ats. pulkininkas Gediminas Grina

 

 

Perskaitę antraštę galite pagalvoti, kad žvalgybą kvestionuoja kažkoks „Kremliui atstovaujantis“ pilietis. Neskubėkime daryti, nors pas mus taip jau įprasta, stereotipinių ar provincialių išvadų.

Dar 1918 m. mūsų nepriklausomybės kūrėjai suprato, kad suvereniai valstybei žvalgyba yra net svarbiau nei kariuomenė, nors žvalgyba buvo pradėta konstruoti būtent Krašto apsaugos ministerijoje. Logika paprasta – kam ta kariuomenė, jei nežinosime, ar aplink draugai, ar priešai. Labai greitai buvo susivokta, kad aplink tik priešai arba ne draugai, jei norite. Grėsmės akivaizdoje ypač greitai buvo kuriama kariuomenė, ėjo savanoriai... Taigi didžiąja dalimi nuo žvalgybos darbo bei teikiamos grėsmių analizės priklauso, kokios mums reikia kariuomenės ir kaip sparčiai ją reikia vystyti.

Atkūrus nepriklausomybę, situacija pasikartojo. Pirmiausia, buvo atkurta žvalgyba (dabartinio VSD „rėmuose“), tik po to pradėta kurti kariuomenė (krašto apsauga kaipo tokia). Deja, politikų dėka žvalgyba buvo taip „ištransformuota“ (šiuo atveju VSD), kad tapo kontrabandininkus gaudančia institucija. Galiausiai, pavirto policijos specializuotu priedėliu su „konstituciniu“ statusu „valstybe valstybėje“. Šis politikų nesuvokimas, kas yra žvalgyba ir kam ji suvereniai valstybei reikalinga, privedė prie dėsningo VSD likimo: parlamentinės tyrimų komisijos, dažna vadovų kaita ir pan. Žodžiu, jokių suverenios brandos požymių. Paklausite kodėl? O kas politikus mokė valdyti suverenią valstybę? Geriausi, ką turėjome, – gamyklų ir kolūkių vadovai. Kiti (su visa pagarba) arba filosofai-menininkai, arba „partiniai nomenklatūrininkai“.

Tai kiek gi kriterijų yra būtina žvalgybos reikalingumui nustatyti? Tikrai ne vienas ir ne du. Paakintas pastarojo triukšmo dėl 50 tūkst. eurų sumažinto biudžeto, leisiu sau panagrinėti būtent finansavimo kriterijų. Kaip tyrimo objektą paimsiu politinės švytuoklės „pusperiodį“ bei valstybės biudžeto skaičių magiją (iš tiesų aritmetiką). Iš karto atmetu plačiai eksploatuojamą „krizės“ faktorių, nes grėsmių valstybei atveju (2008 m. Rusijos ekspansionizmui perėjus į aktyviąją fazę) tokių sąvokų kaip ekonominė krizė neturėtų būti. Čia kalbama apie valstybės išlikimą.Taigi 2009 m. išrenkama nauja Valstybės prezidentė. Direktorius lieka tik iki Kalėdų. 2009–2010 m. VSD finansavimas krenta net 24 nuošimčiais. Ir naujasis Seimas, ir Prezidentė nemato reikalo pasirūpinti VSD biudžetu. O gal finansavimo nebeskyrė dėl direktoriaus pavardės? Vienok, atleidus direktorių, patoso dėl VSD pertvarkymo užteko. Tiesa, 2010 m. Valstybės gynybos taryba priėmė logiškus ir reikalingus sprendimus. Deja, pamiršo institucijai skirti finansavimą. Iki pat 2016 m. Valstybė faktiškai nefinansavo SAVO žvalgybos institucijos veiklos. Tai, kad Vyriausybė nesuvokė skirtingų valstybės institucijų svarbos arba kas yra pirminis ar antrinis prioritetas, rodo mažų mažiausiai atsakingų asmenų vadybinę nekompetenciją. Visoms įstaigoms biudžetas buvo mažinamas pagal standartinį nuošimtį. Sunku įsivaizduoti, kiek taip valdydama lėšas išsilaikytų privati, bent kiek kompleksiška įmonė ar kompanija.

Tiesa, buvo vilties, kad, pakeitus dar vieną „netinkamą“ direktorių, jau 2015 metais bus pagerintas finansavimas. Deja, taip neatsitiko. Ir tik 2016 metų biudžete departamentui buvo skirta papildomai apie 1,5 mln. eurų. Daug kam turėtų kilti klausimas, kokioms išlaidoms. Atsakymas – „kovai su terorizmu“. Bent jau taip deklaruojama. Peršasi išvada, kad politikams žvalgybos institucija (VSD) ir toliau suprantama kaip „policijos padalinys“, kovojantis su kriminalinio pobūdžio nusikaltimais. Žinoma, toks požiūris politikams yra labai parankus, kadangi dabartinės vadovybės (bent jau pagal tai, kas pateikta viešai) prioritetai yra „ekonominės grėsmės“, „kova su terorizmu“, vėliau dar „strateginės komunikacijos koncepcijos“, o politikai, atseit, „atsižvelgia“. Kas galėtų politikams ir nebūtinai išaiškinti, kad pagrindinė VSD paskirtis – kovoti su priešiškomis žvalgybos tarnybomis, paprastai kalbant – vykdyti KONTRŽVALGYBĄ. Kiekvienas kariškis žino, kad J2 (žvalgyba) nedirba J3 (operacijų planavimas) darbo. Taigi bazinis karininko kursas daug kam nepakenktų. Tiesa, kiek yra politikų, baigusių bazinius karininkų kursus?

Taigi ką lemia 50 tūkst. nubraukimas? Čia racionalumo ieškoti nevertėtų. Toks tiek sumažinimas, tiek padidinimas iš esmės nieko nekeičia. Taigi tai jau nebe aritmetika, bet politika. Kodėl būtent dabar? Galėjo būti taip, kad finansų ministerijos „klerkai“, nematydami toliau nei „ekselio“ lentelės, pakišo kiaulę savo ministrei, Premjerui. Kokia buvo VSD reakcija? Pirmasis viešai „išreiškė susirūpinimą“ departamento vadovas. Kas, sakyčiau, yra logiškas veiksmas, negirdint jokio politikų balso. Nes jei nei Prezidentei, nei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, kaip įprasta, VSD finansavimas nė motais, tai skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas... Susirūpinimą „paantrino“ portalai 15min ir delfi. Čia kas, eiliniai rinkimų laiko viražai, o VSD vėl „bandomasis triušis“?

Skaitytojui gali kilti klausimas, tai kas gi yra tas, kuris nusprendžia dėl VSD finansavimo apimties? Ar tai Finansų ministerijos „klerkas“, ar gal finansų ministras arba Premjeras (čia Seimo pozicijos frakcijos), o gal Prezidentė? VSD nėra nei ministerija, nei „prie ministerijos“. Tokia konstitucinė institucijos vieta. Racionalioji pusė yra ta, kad VSD atsiskaito dviem valstybės institutams – Seimui ir Prezidentui. Labai svarbu suprasti atskaitomybės sferas. Užduotis žvalgybos institucijoms (VSD ir AOTD prie KAM) duoda Valstybės gynybos taryba, vadovaujama Prezidentės. Taigi, duodami užduotis, valstybės vadovai – tarybos nariai (Prezidentas, Seimo pirmininkas, Premjeras, Krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas) tikisi gauti žvalgybos informacijos ir veiklos, nukreiptos prieš priešiškų valstybių žvalgybą, rezultatų. Natūralu, kad, prieš skiriant užduotis, reikia išsiaiškinti ir turėti supratimą, kiek reikės išteklių (žmogiškųjų ir materialinių) šioms užduotims įvykdyti. Peršasi logiška išvada, kad konkrečiai už VSD finansavimą tiesiogiai atsako LR Prezidentas (turi teisę vetuoti biudžeto sandaros įstatymą). Seimas, tiksliau, NSKG, atlieka vadinamąjį priežiūrinį vaidmenį: kontroliuoja, kaip naudojami turimi ištekliai, ar institucija piktnaudžiauja Žvalgybos įstatyme leistomis „privilegijomis“. Nuo pat 2009 m. komitetas, įvertinęs VSD veiklos ataskaitas, kiekvienais metais konstatuodavo lėšų trūkumą. Ir nė vienai vyriausybei tai buvo nė motais. Tiesa, ir Prezidentė, ir abu Premjerai sutarė, kad „reikia kažką daryti“ su „Pilaitės kompleksu“ (čia labiau žemiški reikalai nei žvalgyba). Premjeras A. Butkevičius į reikalą pažiūrėjo „ūkiškai“, per metus skirdavo bemaž optimalų lėšų skaičių.

Politikai mėgsta begalines diskusijas, ar vienoks, ar kitoks įvykis jau karas, krizė ar dar kas nors. Išreiškia susirūpinimus, jei kas nors kur nors sprogsta arba autoritarinė valstybė užgrobia kaimyninės valstybės teritoriją. Tačiau niekaip nesugeba suprasti, kad vienos valstybės žvalgybos procesas prieš kitą JAU yra krizė, o kovoti su krize reikalingi rimti resursai ir Valstybės mobilizavimasis. (Šioje vietoje reikėtų paaiškinti, kodėl žvalgybos procesas yra krizė, nes žvalgybos procesas vyksta nuolat. Taigi reikėtų išryškinti skirtumą dabartinės situacijos nuo įprastinio žvalgybinio rėžimo). Taigi teroristine pavadinta valstybė turėtų labai džiūgauti, matydama jau aštuntus metus besitęsiantį Lietuvos žvalgybos veiklos nefinansavimą. Gali kilti klausimas, kaip išmatuoti tą džiugesį? Viešų biudžeto eilučių peržiūra. Bendras finansavimas ir išlaidų ir ribinių skaičių darbo užmokesčiui santykis. Būtent santykio artumas prie vieneto yra ženklas, kad VSD – ant uždarymo ribos.

Šiek tiek perfrazuodamas antraštę perklausiu, tai ar reikia Lietuvos politikams žvalgybos? Naujasis Seime – žodis Jums. Kandidatai į Prezidentus – žodis Jums.

Autorius, siekdamas kuo platesnio visuomenės susidomėjimo nacionaliniu saugumu ir jo problematika žvalgybos srityje, sąmoningai neapkrovė teksto skaičiais, siūlydamas tuos skaičius panagrinėti viešose VSD veiklos ataskaitose.

Ats.plk. Gediminas Grina, Pulkininkų asociacijos narys.

Svetainėje lankosi 11 svečių ir nėra prisijungusių narių