Lietuvos kariuomenė pagaliau ruošiasi įsigyti ilgai lauktų pėstininkų kovos mašinų (IFV). Pasak krašto apsaugos ministro, procesas jau yra finišo tiesiojoje, nors visiškai sklandžiu proceso pavadinti negalima, nes buvo ir delsimo, ir netgi skandalų. Suprantama, kad tai yra labai reikalingas pirkinys, suteiksiantis Lietuvos kariuomenei daugiau kokybės ir naujų galimybių, o delsimas įsigyti būtų naudingas tik mūsų nedraugams.

 Apie tai, kad Lietuvos kariuomenei reikalingos naujos pėstininkų kovos mašinos, buvo diskutuojama dar prieš įstojant į NATO. Iš pradžių buvo ilgai svarstoma, kas labiau tinka – „ratai ar vikšrai”,o gal Lietuvai reikėtų tankų? Tačiau diskusijos liko diskusijomis,o reikalinga technika taip ir nebuvo įsigyta. Priežasčių, kodėl taip nutiko, galima surasti daug: tinkamų politinių gairių nebuvimas, nepakankamas finansavimas, kariuomenės vystymo prioritetų kaitaliojimas (teritorinė gynyba–ekspedicinių pajėgumų vystymas–teritorinė gynyba subalansuota su ekspediciniais pajėgumais ir t. t.), kariuomenės struktūros kaita (dvi brigados ar viena brigada, šauktiniai ar profesionalai ir t. t.).

 Visos šios priežastys stabdė kariuomenės vystymąsi, tinkamų sprendimų pėstininkų kovos mašinų įsigijimo klausimu taip ir nebuvo priimta. Dėl to, susidūrus su dabartine geopolitine situacija, tapo daugiau negu akivaizdu, kad šių ir kitų įsigijimų kariuomenei reikėjo daug anksčiau, o mūsų ginkluotosios pajėgos yra riboto pajėgumo.

 Veiksmų savalaikiškumas yra bet kurios organizacijos sėkmingos vadybos pagrindas. Kariuomenės organizavimo veikloje savalaikiškumas – vienas iš kertinių principų. Savalaikiški sprendimai yra be galo svarbūs valstybei sprendžiant strateginius klausimus. Ypač tai svarbu, kai kalbame apie gynybinių pajėgumų vystymą. Privalu laikytis nuoseklumo ir pastovumo principų, atsižvelgiant į geografinę ir geopolitinę valstybės padėtį, į kaimyninių valstybių vykdomą politiką ir į kylančias grėsmes. Turėtų būti visai nesvarbu, kokia partija laimi rinkimus ir kas sudaro valdančiąją koaliciją. Visos partijos privalo vienodai atsakingai rūpintis krašto saugumu. Po 2004 metų, „užliūliuoti” saugumo po NATO skėčiu, pamiršome istoriją, pamiršome, greta kokio kaimyno gyvename. Net ir akivaizdi agresija prieš Gruziją netapo pavojaus signalu. Kalbama buvo daugiau, negu veikiama. Lietuvos kariuomenei esant „podukros vietoje”, pavydžiai stebėjome nuoseklų Lenkijos ir Estijos kariuomenių vystymąsi.

 Galbūt tūlam piliečiui ar naiviam politikui atrodė ar atrodo, kad kariuomenę galima parengti, perorganizuoti ar apginkluoti labai greitai. Tikriausiai manoma, kad, iškilus grėsmei, gynybinius pajėgumus įstengsime išvystyti labai greitai: tam užteks skirti daugiau pinigų, kariuomenė įsigis reikiamą techniką, išmokys žmones, pakeis struktūrą ir persitvarkys. Nebus grėsmės – sumažinsime lėšas, kažką „sutrumpinsime” (tokių minčių visai neseniai ir vėl buvo pasigirdę iš Seimo tribūnos). Tai iš esmės klaidingas mąstymas ir klaidingas kariuomenės pajėgumų vystymo supratimas. Norint, kad kariuomenė būtų pasirengusi, ji turi būti pakankamai finansuojama, aprūpinta tinkama ginkluote, nuolat treniruojama, turinti pakankamai rezervų. Kariuomene negalima rūpintis „priešokiais”. Nusmukdžius finansavimą, o po to jį atstačius, negalima tikėtis greitų kokybinių pokyčių.

 

 Taip pat reikia suprasti, kad karinės technikos ir ginkluotės įsigijimas ir jos panaudojimo didžiausio efektyvumo pasiekimas – tai ne nuvažiavimas į gamyklą, pinigų sumokėjimas ir produkto pasiėmimas. Tai yra ilgalaikis veiksmų kompleksas: grėsmių analizė,pajėgumų grėsmėms atremti nustatymas, taktinių ir techninių, logistinių, apmokymo, išlaikymo reikalavimų paketo sukūrimas, biudžeto užsitikrinimas, konkurso skelbimas, siūlomų produktų atranka, derybos su gamintoju, įsigijimas, personalo apmokymas, integracija padaliniuose, tarpusavio sąveikos užtikrinimas ir t. t. Kaip pavyzdį galima būtų paminėti Lenkijos aviacijos pajėgumų vystymą, kai buvo perkama 48 vienetai F-16. Visas minėtas veiksmų kompleksas užtruko nuo 2004 iki 2015 metų – taigi net vienuolika metų.

 Kariuomenės pajėgumų vystymas yra pastovus, ilgametis procesas. Didžiausias kovinis efektyvumas (jau įsigijus techniką ar ginkluotę) yra pasiekiamas tik per keletą metų, todėl bet kokie struktūros keitimai, personalo mažinimas ar neapgalvotos reorganizacijos trikdo šį procesą ir sukuria ilgalaikes neigiamas pasekmes stiprinant kariuomenę. Nepadarius savalaikių sprendimų, švaistomas pagrindinis resursas – laikas. O prarastas laikas gali tapti lemiamu veiksniu ginant valstybę. Suomijos nacionalinis didvyris maršalas Carlas Gustafas Mannerheimas 1939 metais, dvi savaitės prieš Sovietų Sąjungai užpuolant Suomiją, parlamente buvo priverstas įrodinėti, kad būtina skirti daugiau lėšų gynybai. Vėliau jis rašė, kad politikų nesuvokimas ir atsisakymas skirti pakankamų finansinių resursų Suomijai kainavo daugybę karių ir civilių gyvybių, kurios galėjo būti išsaugotos.

 Naujų pėstininkų kovos mašinų pirkimas yra visuomenės, politikų, taip pat ir mūsų priešininkų dėmesio centre. Įvairūs karybos žinovai „matuoja” šarvų milimetrus ir pabūklų kalibrą, komentarų pilni interneto portalai ir socialiniai tinklai. Demokratinėje valstybėje tai yra normalu ir suprantama: viešumas ir skaidrumas reikalingas, nes didžiulės lėšos technikai įsigyti yra skiriamos iš mokesčių mokėtojų į valstybės biudžetą surinktų pinigų. Visi norime, kad tai būtų modernios, gerai apsaugotos, turinčios pakankamą ugnies galią, gebančios gerai manevruoti įvairioje aplinkoje kovinės mašinos. Svarbu, kad išleisti pinigai atneštų didžiausią naudą mūsų nacionaliniam saugumui.

 Tačiau įsigijimo procesas juda nelengvai. Neišvengta ir skandalų (istorija su Gynybos pramonės asociacija, buvusio kariuomenės vado atsargos gen. ltn. Valdo Tutkaus pareiškimai apie žinomus konkurso laimėtojus). Po minėtų įvykių procesas dar išsitęsė, atsiradus naujų kitų gamintojų pasiūlymų. Tikėkimės, kad KAM specialistams pavyks išrinkti geriausią variantą, netgi susiduriant įvairiems interesams.

 Kitų valstybių patirtis parodė, kad sprendimai visuomet būna kritikuojami. Tačiau idealių variantų niekada nebūna. Visi siūlomi kovinių pėstininkų mašinų variantai turi savo privalumų ir trūkumų. Karinė-operacinė logika sako, kad geriau ne visai idealus variantas, bet savo laiku atliktas ar įgytas. O Lietuva delsti negali, nes laikas nėra Lietuvos sąjungininkas, vertinant vis agresyvesnius Rusijos veiksmus. Norisi, kad šis pirkimo trileris kuo greičiau pasibaigtų optimaliausiu ir efektyviausiu Lietuvos saugumui rezultatu ir prasidėtų naujos technikos įsisavinimas bei kovinis rengimas kariuomenės padaliniuose.

 Taip pat reikia nepamiršti, kad, įsigijus kovinių pėstininkų mašinų, reikia kuo greičiau įsigyti ir priešlėktuvinės gynybos priemones, nes net moderniausia technika yra tik lengvas taikinys priešo aviacijai, jeigu nėra kuo apsiginti. Taigi šis pirkimas privalo būti (remiantis prielaida, kad viskas kariuomenėje yra apgalvota ir būtent kompleksiškai suplanuota) didelio komplekso dalis.

 Lietuvos kariuomenei reikia įsigyti dar daug ginkluotės ir technikos (tikėkimės, kad politikai vėl nesumąstys sutaupyti Lietuvos nacionalinio saugumo ir gynybos sąskaita). Todėl labai norėtųsi, kad visi kariuomenės vystymo procesai vyktų tinkamu laiku, sklandžiai ir skaidriai, be įtampos, nepriešinant kariuomenės ir visuomenės, būtų tinkamai finansuojami, gerai suprantant kariuomenės pajėgumų vystymo būtinybę bei kompleksiškumą ir procesų ilgalaikiškumą.

 

Ats. plk. Eugenijus Vosylius

Gynybos paramos fondas

Pulkininkų asociacija

Straipsnis perspausdintas iš Alfa.lt http://www.alfa.lt/

 

 Fondo nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus interpretacija

Svetainėje lankosi 10 svečių ir nėra prisijungusių narių