Spausdinti
Kategorija: Publikacijos
Peržiūros: 2600

Pastarųjų dviejų dešimtmečių kariniai konfliktai Europoje verčia susimąstyti, ar Lietuva gali tapti ginkluotos agresijos objektu.

Taip jau susiklostė mano karinė karjera Lietuvos kariuomenėje, jog 2008-2012 metais tarnavau Kijeve kaip Lietuvos Respublikos gynybos atašė, tai turėjau unikalią progą susipažinti ne tik su nuostabiais Ukrainos kraštovaizdžiais, kultūra, žmonėmis, bet ir matyti kokios problemos kamavo šią valstybę ir suprasti dabartinės situacijos priežastis.

Manyčiau, jog verta detaliau pastudijuoti Ukrainos atvejį, nes matau tam tikrus panašios ligos simptomus ir Lietuvoje. Taigi panagrinėkime detaliau: 1. Ukrainos valdžia ir visuomenė gyveno iliuzija, jog valstybei negresia karinis konfliktas, nes saugumo garantijas jai užtikrina 1994 m. gruodžio 5 d. memorandumas, kurį pasirašė Rusija, Didžioji Britanija ir Jungtinės Valstijos. Šiuo dokumentu Ukraina atsisakė viso branduolinio arsenalo, likusio šalyje žlugus SSRS, mainais į garantijas dėl jos nepriklausomybės, suvereniteto ir sienų apsaugos.

Lietuva savo ruožtu tiki, jog, būdama NATO nare, yra pakankamai saugi ir Rusija nedrįs jos pulti, nes, priešingu atveju, sulauktų Aljanso karinio atkirčio.

Prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje, nuo 2014 metų vasaros iki 2015 metų pavasario RAND korporacija (ResearchANd Development) atliko karo simuliacijas, kurdama galimus Rusijos invazijos į Baltijos šalis scenarijus bei įvertindama padarinius. Šios simuliacijos parodė, kad NATO nėra pajėgi sėkmingai apginti jos pažeidžiamiausių narių teritoriją, jei laiku nesiims prevencinių priemonių. Daug diskusijų viešoje erdvėje sukėlė ir BBC laida „Trečiasis pasaulinis karas: karo kambaryje“, kurioje neseniai aukščiausias pareigas užėmę D. Britanijos karinių pajėgų, gynybos, diplomatijos vadovai svarstė ką daryti, jei būtų užpulta viena iš Baltijos valstybių.

2. Ukraina nuosekliai mažino savo ginkluotąsias pajėgas, skyrė labai mažai lėšų koviniam parengimui, ginkluotės ir technikos įsigijimui bei remontui ir pan.

Lietuvoje nuo 2008 m. buvo sustabdytas šaukimas į privalomąją karo tarnybą, kuris atnaujintas tik 2015 metais. Lietuva iki šiol neturi efektyviai veikiančios karinio rezervo sistemos. Iki 2015 m. Lietuvos kariuomenės daliniai jautė ženklų karinio personalo stygių. Nuo priėmimo į NATO 2004 m. ir iki šiol Lietuvos valdžia neskyrė šalies gynybos finansavimui NATO rekomenduojamų 2% nuo BVP (šalies metinio bendro vidaus produkto). Lietuvos kariuomenė daugiau buvo orientuojama į tarptautinių operacijų vykdymą (ekspedicinės užduotys), o ne konvencinę šalies gynybą. Lietuvos kontržvalgybos (daugeliu atveju, VSD) finansavimas iki pat 2016 m. buvo apgailėtinas, kas neleido užtikrinti dar gilesnį (skaičiuojant nuo 2013-2014 m. pasiekimų stabdant Rusijos žvalgybos veiklą Lietuoje) žvalgybinės veiklos prieš Lietuvą užčiuopimą ir išaiškinimą. Kaip ir Ukrainos atveju, galima būtų kalbėti apie nuoseklų kontržvalgybinių pajėgumų sabotavimą per jautriausią sritį – finansavimą. Iki šiol VSD lieka neintegruota į Ginkluotąsias pajėgas karo metui.

3. Ukrainoje klesti korupcija ir šalies politiniam gyvenimui milžinišką įtaką turi oligarchai. Dėl šios priežasties turtinga ištekliais valstybė, kurios teritorija vos ne dešimteriopai didesnė už Lietuvą, o gyventojų skaičius didesnis nei Lenkijoje, balansuoja ties bankroto riba. Pažymėtina, kad 2008 - 2012 metų laikotarpiu Ukrainos valstybės biudžetas buvo tik apie tris kartus didesnis nei Lietuvos.

Įvertinus žiniasklaidoje aprašomus korupcijos atvejus Lietuvos valstybės institucijose, jų atsakomybėje esančiose įstaigose bei atskirose savivaldybėse, galime daryti prielaidą, jog korupcija Lietuvoje yra pakankamai išplitusi. Korupcijos lygį butų įmanoma sumažinti, jei vyriausybė nuoširdžiai stengtųsi įgyvendinti kovos prieš korupciją programą. Panagrinėjus pastaruoju metu spaudoje aprašomus korupcijos skandalus, peršasi išvada, jog korupcinio pobūdžio veikla Lietuvoje gali būti koordinuojama vyriausybę sudarančių koalicinių partijų vadovybės lygmenyje. Situaciją dėl korupcijos lygmens valstybėje labai tiksliai apibūdino Lietuvos prezidentė, kuri konstatavo, kad Lietuvos bausmių sistema neatgraso nusikaltėlių - dar kol kas „apsimoka" ir sukčiauti, ir vogti bei vengti mokesčių“.

Dėl aukšto korupcijos lygio valstybėje kenčia Lietuvos piliečiai ir pažeidžiami visuomenės interesai, taip pat sudaromos sąlygos priešiškų valstybių žvalgybos tarnyboms šantažuoti galimai korumpuotus pareigūnus.

4. Ukrainos valdžios struktūrose buvo apstu Rusijos įtakos agentų bei kriminalinių elementų. Ką jau ir kalbėti, kai net buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius – praeityje už kriminalinius nusikaltimus teistas asmuo. Šis veikėjas apie save formavo ir atitinkamą aplinką. V. Janukovyčiaus valdymo metais Ukrainos žvalgybos ir saugumo institucijos pradėjo intensyviau bendradarbiauti su Rusijos atitinkamomis tarnybomis, o kontržvalgybinė veikla Rusijos atžvilgiu buvo praktiškai sustabdyta.

Apie Rusijos galimybes veikti Lietuvoje per savo įtakos agentus jau esu rašęs DELFI straipsnyje „Buvusių KGB darbuotojų tarnyba Lietuvos institucijose - grėsmė nacionaliniam saugumui“.

Tikėkimės, jog Lietuvos Respublikos vadovybė įvertins šiuo metu valstybei egzistuojančias grėsmes ir sudarys tinkamas sąlygas VSD vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą. Keista, kad dėl terorizmo grėsmių didinti finansavimą VSDpolitinės valios atsirado, o finansuoti kontržvalgybinę veiklą prieš šnipinėjimą ir ardomąją veiklą – ne. Tai labai aiškiai parodo dabartinės vykdomosios valdžios neadekvatų požiūrį į grėsmes iš Rusijos pusės.

5. Europinės integracijos kryptį pasirinkęs Ukrainos politinis elitas iki šiol nėra vieningas. Prezidento Viktoro Juščenkosvaldymo laikotarpis pasižymėjo šalies vadovo konfrontacija su tuometine premjere Julija Tymošenko, kuri vadovavo savo vardo politiniam blokui, antram pagal atstovavimą šalies parlamente – Aukščiausioje Radoje. Dabartinio Ukrainos valdančiojo politinio elito santykiai taipogi komplikuoti.

Būtų puiku, jei Lietuvos politinis elitas nuolat skirtų pakankamą dėmesį nacionalinio saugumo ir gynybos klausimams. Šia tema reikėtų vengti politinių spekuliacijų, ypač priešrinkiminių.Manyčiau, jog valstybės reikalai turėtų būti aukščiau partinių interesų. Kartais man atrodo, jog atskiri politiniai veikėjai bando uzurpuoti jų atstovaujamos politinės partijos teisę į patriotizmą. Esu įsitikinęs, jog įvairių politinių pažiūrų ir socialinių sluoksnių ar tautybių Lietuvos piliečiai yra patriotiški, pasirengę ginti Lietuvos valstybę.

Prisiminkite, jog mūsų jėga glūdi vienybėje, o mūsų istorijoje pralaimėjimų priežastys dažnai buvo tarpusavio nesutarimai ir susiskaldymas.

Ats. plk. Sigitas Butkus

Gynybos paramos fondo ir Pulkininkų asociacijos narys

Straipsnis perspausdintas iš Delfi.


Fondo nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus interpretacija