Lietuvos Respublikos konstitucijos 139 straipsnyje parašyta – Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga.
Tikiu, jog dauguma Lietuvos piliečių, esant reikalui, ryžtųsi ginklu ginti savo valstybę, bet iki šiol Lietuvos valstybės politinė vadovybė bei vykdomoji valdžia nesugebėjo sudaryti sąlygų, kad mes galėtume tinkamai pasinaudoti šia konstitucine teise.
Dovydas nugalėjo milžiną Galijotą, nes turėjo mėtyklę ir akmenų savo krepšyje. Lietuva taipogi privalo turėti efektyvius pajėgumus (deramai apginkluotą kariuomenę ir dešimtis tūkstančių gerai parengtų rezervistų) kovai su tikėtinu agresoriumi – Rusija.
Deja tenka konstatuoti, jog Nacionalinio saugumo srityje turime dideles spragas. Nuo 2003 m. Lietuvos krašto apsaugos sistemai skiriamų asignavimų dalis 1,42% nuo šalies bendro vidaus produkto nuosekliai mažėjo, kol 2013 m. pasiekė rekordines mažumas – 0,77% nuo BVP.
Parodoksalu tai, kad Lietuvos žvalgybos institucijos nuolat informuodavo sprendimų priėmėjus apie ženkliai augantį Rusijos ginkluotųjų pajėgų, žvalgybos ir saugumo struktūrų finansavimą, stiprėjančias imperines ambicijas ir grėsmes Lietuvai. Nepaisant akivaizdžių geopolitinių pokyčių, šalies politinė vadovybė priima eilę klaidingų sprendimų – išlaidos šalies gynybos reikmėms ir toliau buvo mažinamos, žvalgybos finansavimas – apgailėtinas. Net Rusijos agresija prieš Gruziją neprivertė Lietuvos politinio elito pakeisti savo požiūrio į Nacionalinio saugumo reikalus. Nors šiuo valstybei gyvybiškai svarbiu klausimu, jau buvo pasirašyti net keli parlamentinių partijų susitarimai: „Dėl Lietuvos gynybos politikos 2001-2004 m.“, „Dėl 2005-2008 m. gynybos politikos, siekiant Lietuvos saugumo“, „Dėl gynybos politikos 2012-2016 m.“ ir „Dėl 2014-2020 m. Lietuvos Respublikos užsienio, saugumo ir gynybos politikos strateginių gairių“, tačiau pasirašant susitarimus pademonstruotas ryžtas vėliau išblėsta. Matomai pasirašydami tokius susitarimus parlamentinių partijų vadovai laikosi nuostatos: pažadėjai – patiešijai, netęsėjai – negriešijai. Tokį neatsakingą ir stebinantį, ne tik Lietuvos gynybos specialistus, bet ir užsienio partnerius, požiūrį į šalies nacionalinį saugumą akivaizdžiai iliustruoja Seimo pirmininkės išsakyta nuomonė, kad koreguojant 2016 m. valstybės biudžeto projektą gali būti mažinamos išlaidos krašto apsaugai.
Gal vertėtų pagalvoti apie adekvataus gynybos finansavimo įteisinimą atskiru įstatymu, kuris neleistų nei vykdomajai valdžiai, nei parlamentinėms partijoms politinės konjuktūros tikslais manipuliuoti šia valstybei gyvybiškai svarbia sritimi.
Ne paslaptis, kad Lietuvos karinei vadovybei bei diplomatinio korpuso atstovams susitikimuose su NATO vadovybe bei sąjungininkų atstovais tenka išklausyti pastabų dėl nepakankamo dėmesio šalies gynybai ir saugumui. Galima tik apgailestauti, kad mūsų diplomatai ir kariuomenės vadovai atsiduria tokioje padėtyje, dėl kurios jie nėra atsakingi. Tokių žeminančių ir nemalonių priekaištų būtų galima išvengti, jeigu Lietuvos sprendimų priėmėjai ir įstatymų leidėjai atsakingai ir rimtai susidėliotų prioritetus ir nuspręstų kas yra svarbiau: rūpintis valstybės saugumo reikalais ar medžioklės įstatymo pakeitimais.
Kol Lietuva tūpčioja vietoje mūsų kaimynai rimtai ir atsakingai rūpinasi savo šalių Nacionalinio saugumo reikalais. Pavyzdžiui Lenkijos gynybos finansavimas šiemet jau pasiekė 2% BVP. Net nedidukė Baltijos valstybė Estija šiemet gynybos biudžetui numato skirti 412 mln. EUR, o 2016 m.- 449 mln. EUR, kas sudarys apie 2,07% BVP.
Baigdamas savo pastebėjimus Nacionalinės gynybos finansavimo ypatumų tema pridursiu, kad Suomijos nacionalinis dydvyris – maršalas Carlas Gustafas Mannerheimas savo atsiminimuose rašė, jog Žiemos kare būtų prarasta ženkliai mažiau teritorijos ir žmonių, jei savo laiku Eduskunta (parlamentas) būtų skyręs pakankamas išlaidas šalies gynybos reikmėms.
Ats. plk. ltn. Sigitas Butkus
Pulkininkų asociacijos narys
Fondo nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus interpretacija
