Apie ką mums priminė Valstybės gynybos tarybos posėdis ir jo sprendimai…

Pirmadienį susirinkusi Valstybės gynimo taryba (VGT) patvirtino žvalgybos informacijos poreikius ir prioritetus nacionalinėms žvalgybos institucijoms, taip dar kartą primindama visuomenei, politikams kas yra žvalgybos institucijos, kokios jų funkcijos, kas joms skiria užduotis ir kam jos atsiskaito. Posėdis ir jo sprendimai tik dar kartą parodė, kad žvalgybos institucijos (LR Valstybės saugumo departamentas ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie KAM) pagal savo paskirtį nėra teisėsaugos institucijų, kurioms politikai užduočių skirti negali, dalis.

Lietuvoje nacionalinę žvalgybą reglamentuoja LR Žvalgybos įstatymas, kurio pastaroji bendroji redakcija įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d. Ši įstatymo redakcija tapo logišku nacionalinės žvalgybos pertvarkos, kuriai buvo VGT pritarta dar  2010 m. pradžioje, baigiamuoju rezultatu.

Žvalgybos veiklos kanonai sako, kad žvalgybos institucija savo veiklą organizuoja taip vadinamo žvalgybos ciklo principu. Šį ciklą sudaro keturi pagrindiniai elementai: planavimas ir užduočių davimas, rinkimas, surinktos informacijos apdorojimas (dažnai pateikiamas kaip penktasis ciklo elementas), analizė, žvalgybos produktų rengimas ir, galiausiai, paskirstymas. Taigi, pats žvalgybos procesas orientuotas į grėsmių nustatymą, o ne į nusikaltimų tyrimą.

Tiek žvalgybos teorija, tiek nacionaliniai teisiniai dokumentai apibrėžia žvalgybos ir kontržvalgybos sąvokas. Tiesa, pastaroji Lietuvos Respublikoje buvo teisiškai formalizuota tik priėmus naująją Žvalgybos įstatymo redakciją. Žvalgybos įstatymas sako, kad “žvalgyba, tai šiuo įstatymu įgaliotų institucijų veikla, apimanti informacijos apie išorės rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir valstybės interesams rinkimą, apdorojimą, vertinimą ir šios informacijos pateikimą nacionalinį saugumą užtikrinančioms institucijoms, o kontržvalgyba –  šiuo įstatymu įgaliotų institucijų veikla, apimanti informacijos apie vidaus rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir valstybės interesams rinkimą, apdorojimą, vertinimą ir šios informacijos pateikimą nacionalinį saugumą užtikrinančioms institucijoms, taip pat veikla, kuria siekiama šiuos rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes šalinti”. NATO dokumentai kontržvalgybą apibūdina kaip procesą, nukreiptą prieš šnipinėjimą ir ardomąją veiklą, į ją įtraukiant ir sabotažą. Kontržvalgybos procesas taip pat paremtas tinkamu kontržvalgybos – žvalgybos ciklo organizavimu (užduotys, rinkimas, operacijos ir pan.).

Taigi, valstybė suteikia įgaliojimus dviems institucijoms atlikti tam tikras funkcijas, reikalingas saugesniam valstybės egzistavimui. Valstybė pradeda žvalgybos procesą (ciklą) vadovaudamasi Žvalgybos įstatymo 10 straipsniu, kuriame nustatyta, kad “žvalgyba ir kontržvalgyba vykdoma  vadovaujantis Valstybės gynimo tarybos patvirtintais žvalgybos informacijos poreikiais ir prioritetais, žvalgybos užduočių pagrindu, o žvalgybos užduotis, vadovaudamiesi Valstybės gynimo tarybos patvirtintais žvalgybos informacijos poreikiais ir prioritetais, žvalgybos ir kontržvalgybos  uždaviniams įgyvendinti sau pavaldžioms žvalgybos institucijoms nustato krašto apsaugos ministras ir Valstybės saugumo departamento direktorius”. Viešoje erdvėje dažnai kyla klausimų dėl to, kas yra ta žvalgybos informacija. Politinėse batalijose yra mėgstama manipuliuoti “žvalgybos informacija” apie atskirus politikus, politinius konkurentus ir panašiai, nors dažniausiai tai būna informacija apie kokių nors politikų galimai neteisėtas veikas, pvz., korupcinio pobūdžio. Visuomenė vis dar yra įpratusi ar sąmoningai pratinama prie požiūrio, kad tai tarsi yra susiję su kažkokiomis “spec. tarnybomis”, (čia kovotojai prieš Rusijos propagandą pirmiausia galėtų pakovoti prieš po-sovietinę terminologiją, kuri prie šiaurės Europos statuso nelabai dera) kurios paprastai sukelia asociacijas su Valstybės saugumo departamentu bei kenkia jo įvaizdžiui visuomenėje. Noriu pabrėžti, jog, Žvalgybos įstatymas labai konkrečiai apibrėžia, kas gi yra  žvalgybos informacija: “tai duomenys, gauti vykdant žvalgybą ir kontržvalgybą. Duomenys, gauti atliekant kriminalinės žvalgybos  tyrimus, nėra žvalgybos informacija”. Ja gali disponuoti tik žvalgybos institucijos bei su ta informacija galintys susipažinti atsakingi politikai.

Lietuvoje, nacionalinis žvalgybos proceso mechanizmas buvo harmonizuotas aukščiausiu Valstybės valdymo lygmeniu per VGT funkcijų praplėtimą. Nuo 2013 m. įsigaliojo Valstybės gynybos tarybos įstatymo 4 straipsnio papildymas, nustatęs VGT prievoles nacionalinės žvalgybos atžvilgiu: „tvirtina žvalgybos informacijos poreikius ir prioritetus (11 funkcija), tvirtina žvalgybos institucijų veiklos strategijas (12), vertina žvalgybos institucijų metines veiklos ataskaitas (13), vertina žvalgybos informacijos atitiktį žvalgybos informacijos poreikiams ir prioritetams (14), nustato žvalgybos institucijų tarptautinio bendradarbiavimo su užsienio valstybių žvalgybos ir saugumo tarnybomis bei tarptautinėmis organizacijomis ir institucijomis gaires (15)”.

Su VGT sprendimais, per Prezidentės vyriausiąją patarėją nacionalinio saugumo klausimais Ž. Šatūnienę, buvo supažindinta ir visuomenė: „padeda mums geriau užtikrinti nacionalinį saugumą, nes tarnybos yra nukreipiamos dirbti ir didžiausius resursus skiria (…) naujausioms grėsmėms, aktualioms grėsmėms“, „beveik viskas, kas buvo aptarinėjama Valstybės gynimo tarybos posėdyje, yra įslaptinta informacija. Kaip mes suprantame, tokia informacija labai domėtųsi ir ji būtų labai įdomi šalių, kurios turi priešiškų interesų Lietuvos atžvilgiu, tarnyboms, todėl dėl mūsų visų saugumo nenorėčiau net sakyti, kam teiksime prioritetą“, „tai yra tam tikros grėsmės, pavojai, tendencijos, į kurias tarnybos turi kreipti dėmesį, atitinkamai perskirstyti resursus ir sutelkti savo rinkimų, analizės darbą, veiksmus taip, kad būtų užtikrintas šalies nacionalinis saugumas kibernetinėje, energetinėje, ekonominėje ir visose kitose gynybos srityse“. Paprastai kalbant, tai ne kokios tai  “techninės užduotys”, bet “politiniai”, nacionalinį saugumą užtikrinti padedantys žvalgybos informacijos poreikiai ir prioritetai, kurie, dėl suprantamų priežasčių nėra vieši.

Tokiu būdu, dar kartą buvo patvirtinta, šį kartą aukščiausiu, t.y. VGT,  lygmeniu, kad visuomenė negali žinoti, kokią žvalgybos informaciją renka nacionalinė žvalgyba, taip pat kaip negali žinoti ir kokia informacija buvo surinkta, bei kokiomis priemonėmis naudojantis. Akivaizdu, visuomenė apie grėsmes valstybei (ne apie tai, kad nacionalinė žvalgyba tą ir tą gavo ir tokiais ir tokiais metodais) gali sužinoti tik iš politikų arba per žvalgybos institucijų metinius viešus grėsmių vertinimus. Tai yra tiesiog vyriausybinio lygmens komunikavimo “į visuomenę” klausimas. Natūralu, kad visuomenė iš principo ir negali vertinti žvalgybos institucijų darbo, kadangi nežino, nei ką institucijos turėjo padaryti, nei ką padarė (teisminiai procesai, kita vieša veikla visai neatspindi žvalgybos institucijos realios veiklos), nei, juo labiau, reitinguoti žvalgybos institucijų kitų institucijų atžvilgiu. Žvalgybos institucijų veiklą gali vertinti tik Valstybės gynybos taryba ir LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Tačiau kol kas yra nusistovėjusi tokia praktika, kad politikai, Seimo NSGK, ypač VGT pateikia nepakankamai informacijos apie tai, kaip vertina nacionalinės žvalgybos veiklą, todėl institucijos, ypač VSD, priverstos pačios komunikuoti visuomenei apie savo veiklą (net britų vidaus saugumo vadovas buvo “priverstas” tai daryti).

Kadangi žvalgybos informacijos poreikius nustato politikai, tai nacionalinė žvalgyba taip pat ir atsiskaito politikams, kurie kasdien priiminėja sprendimus nacionalinio saugumo ir gynybos klausimais. Joks išmintingas, gerai sustyguotas sprendimų priėmimo procesas nevyksta be nuolatinio informacijos atnaujinimo. Politikai informaciją gali gauti iš viešosios erdvės arba iš nacionalinės žvalgybos institucijų. Politikai patys nustato,  kokiu formatu (vėlgi, prižiūrint VGT)  ir kaip dažnai nori tą informaciją gauti (žvalgybos apžvalgų arba kaip visuomenėje yra populiaru vadinti – “pažymų” pavidalu). Žvalgybos institucijos turi įstatyminę prievolę teikti Metinius grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimus, taip pat gali teikti sprendimų priėmėjams “karštą” informaciją žvalgybos pranešimų formatu.

Gali kilti natūralus klausimas: kaip atsakingiems politikams vertinti, ką gi nacionalinė žvalgyba nuveikė? Kaip ir nurodo žvalgybos įstatymas, “vertintojų” vertinimą lemia suteikta žvalgybos informacija (patikimumas, slaptumas, operatyvumas ir pan.).

Žvalgybos proceso neviešumas yra viena iš priežasčių, kodėl žvalgybos institucijų finansavimas taip pat negali būti svarstomas viešai. Pvz., vieši duomenys apie VSD finansavimą, gali būti net tik įvairių spekuliacijų objektu, bet ir puikus įrankis priešiškoms žvalgyboms analizuoti VSD veiklos apimtis. Racionaliai mąstant, jau būtų pats laikas pagalvoti, kaip neviešinti VSD finansavimo. Vienas iš sprendimo variantų būtų įstatymiškai taip organizuoti VSD finansavimą, kad, nekeičiant departamento konstitucinio statuso, finansavimas būtų organizuojamas per asignavimus Krašto apsaugai, dėl konkrečių lėšų sutariant, pvz.: VGT formate, nustatant žvalgybos informacijos poreikius bei prioritetus. Finansavimo poreikius (norų ir galimybių derinimas) privalo suprasti VGT nariai, o Seimo NSGK nariai, turėdami prievolę vykdyti parlamentinę žvalgybos institucijų priežiūrą, turėtų rūpintis atitinkamo biudžeto tvirtinimu tiek Krašto apsaugos sistemai, tiek ir Valstybės saugumo departamentui (juk žvalgyba yra vienas iš Valstybės gynybos pagrindų). Belieka tikėtis, kad žvalgybos institucijos nebus traktuojamos ir painiojamos su kriminalinių tyrimų, nacionalinės žvalgybos institucijų finansavimo poreikio viešu aiškinimu pasirūpins politikai, o institucijos skirs savo pastangas ir laiką tiesioginių funkcijų atlikimui, bet ne savo reikalingumo įrodinėjimui.

ats.plk. Gediminas Grina

Gynybos paramos fondas