Kaltinti kariuomenės vadą dėl krašto apsaugos ministerijos valdomų pirkimų ir įsigijimų procesų neskaidrumo yra bėgimas nuo atsakomybės.
Gaila, bet tik labai maža visuomenės dalis domisi, kuo skiriasi Krašto apsaugos ministerija (KAM) nuo kariuomenės. Dar mažiau kas supranta, kokias funkcijas vykdo KAM-as ir kokias kariuomenė, kuo skiriasi kariuomenės vado postas nuo krašto apsaugos ministro ir t.t. Neįsigilinusiems į šiuos subtilius krašto apsaugos sistemos organizacinius mechanizmus, būtina paprastai paaiškinti esminius dalykus. Demokratinių valstybių (Lietuva irgi yra demokratinė valstybė) kariuomenes turi prižiūrėti ir valdyti civilinės visuomenės atstovai ir tai dažniausiai daroma per gynybos (krašto apsaugos) ministerijas, todėl ministras negali būti kariškis, skirtingai nuo autoritarinių valstybių. Tautos mandatą gavusios politinės partijos sudaro vyriausybę ir vienas iš jos narių, krašto apsaugos ministras, formuoja ir kontroliuoja kaip įgyvendinama šalies gynybos politika pagal jo partijos ar koalicinės vyriausybės sudarytą programą. Vyriausybė atsiskaito Seimui. Tokiu būdu kariuomenė tampa atskaitinga šalies visuomenei ir jos tiesioginė funkcija yra užtikrinti tos visuomenės saugumą.
Vadovaujantis šiais baziniais demokratinių valstybių principais ir yra sudėliojama visa KAM ir kariuomenės organizacinė tvarka. Tai reiškia, kad KA ministras yra atsakingas už gynybos politikos formavimą ir reikalingų asignavimų kariuomenei valdymą, o kariuomenės vadas yra atsakingas, kad kariuomenė būtų pasirengusi vykdyti jai skirtą pagrindinę užduotį – rengtis ginkluotai valstybės gynybai savarankiškai arba su sąjungininkų pajėgomis. Būtent pagal tokius bazinius principus ir yra pasiskirstomos ministro ir kariuomenės vado veiklos ir atsakomybių sritys. Toks modelis demokratinėse valstybėse yra patikrintas ir veiksmingas mechanizmas įgalinantis visuomenę valdyti kariuomenę, o ne atvirkščiai.
Dvivaldystė
Deja, kaip ir daug kur, šioje sistemoje ne viskas yra tobula. Ir didžiausia problema yra DVIVALDYSTĖ. Tai reiškia, kad pagal dabar nustatytą tvarką, KA ministras kelia karinius laipsnius (nuo majoro ir aukščiau) ir savo įsakymu skiria į pareigas karininkus nuo pulkininko leitenanto pareigybės. Vadinasi, ministras de facto tampa svarbesniu asmeniu, aukštesniesiems karininkams negu kariuomenės vadas. Nors formaliai kariuomenės vadas ir yra visų karininkų viršininkas, tačiau karininkų karjeros valdytojas yra būtent ministras. Tokiu būdu visada yra galimybė (pagunda) ministrui ar ministerijos pareigūnams įtakoti tiesiogiai jam nepavaldžius darbuotojus ar net struktūras. Gerai, jei ministras yra atsakingas ir doras tautos atstovas, sąžiningas žmogus. O kas, jei jis toks nėra? Jis turi visus įrankius, kad taptų „lape vištidėje“, kurios veikla laviruojant tiesioginėmis ir netiesioginėmis įtakomis bei svertais (ne tik kariuomenės viduje, bet ir už jos ribų, per verslą ir nevyriausybines organizacijas), gali būti labai sofistikuotai užmaskuota ir ypatingai žalinga valstybės saugumui.
Dar daugiau, pagal galiojančią tvarką, ministras būdamas asignavimų valdytoju yra ir pagrindinis pirkimų procesų valdytojas, organizatorius ir kontrolės iniciatorius. Žinoma, pasitelkdamas sau pavaldžius specialistus ir padalinius. Belieka tik gudriai vadybiškai surikiuoti departamentus ir jų vadovus, kad jie dirbtų ta linkme, kokia ministrui reikalinga. Juk valstybės tarnautojų karjera taip gali būti susijusi su ministro nuomone…
Taigi, apžvelgę pagrindinius principus, paanalizuokime plačiai nuskambėjusią „auksinių šaukštų“ istoriją. Neišsiaiškinę proceso sudedamųjų dalių, nesuprasime, kur čia šuo pakastas. Pirmiausia pasiaiškinkime, kokia kariuomenės viešųjų pirkimų tvarka, po to pakalbėsime ir apie kiekvieno pareigūno ar institucijos atsakomybės laipsnį perkant šaukštus, tualetus su palapinėmis ar tas pačias pėstininkų kovos mašinas.
Kaip vyksta įsigijimo procesas krašto apsaugos sistemoje?
Visų pirma yra nustatomas poreikis, tada suplanuojami resursai ir aprašomas (techninė specifikacija) norimas įsigyti daiktas, tada suteikiamas leidimas pradėti pirkimo procedūrą, skelbiamas konkursas ir tik tada įvyksta produkto pirkimas bei priėmimas.
Panagrinėkime atidžiau, kaip buvo suplanuoti ir įsigyti „auksiniai“ virtuvės įrankiai. Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad įvairaus pobūdžio daiktai periodiškai įsigyjami visu kariuomenės gyvavimo laikotarpiu. Tačiau bet kuris poreikis privalo būti patvirtintas ministerijos, tvirtinant asignavimus kiekvieniems metams. Asignavimų planavimui ir skirstymui vadovauja Finansų ir biudžeto departamentas, tiesiogiai pavaldus viceministrui R. Usoniui.
Pereikime prie antro žingsnio – reikalingų lėšų skyrimas. Pagrindinis ir vienintelis pinigų valdytojas bei skirstytojas yra Krašto apsaugos ministerijos Gynybos resursų taryba (toliau -GRT). Jos patariamoji ir darbinė institucija yra Gynybos resursų grupė ( toliau – GRG). Paprastai pirmajai vadovauja pats ministras, o antrajai vadovauja viceministras resursams, finansams infrastruktūrai ir ryšiams. Abiejų sudėtį ir darbo reglamentą tvirtina ministras (https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.A4CF3BE2B608). Kadangi tam tikroms prekėms, šiuo atveju „šaukštams“, įsigyti pinigai privalo būti skiriami kiekvienais metais (padengti trūkumo susidarymą dėl sugadinimo, lūžimo ar dėl kariuomenės didėjimo), todėl GRT ir GRG tai būna daugiau formalumas ir pinigai skiriami be didelių svarstymų.
Trečias žingsnis yra norimo „šaukšto“ aprašymas (medinis, aliuminis…). Nors visuomenėje skamba „šaukštai“, tačiau žinome, kad kariuomenė planavo pirkti lauko virtuvių įrangą, kuri buvo reikalinga turimų agregatų atnaujinimui, gerokai anksčiau jau įsigytų iš tam tikros firmos, kurios tiekėjas yra UAB „Nota Bene“. Taigi, rengiama techninė specifikacija. Šią užduotį atlieka sudaryta komisija iš pareigūnų tiesiogiai atliekančių darbus su įsigyjamais daiktais, o komisijai vadovauja įsigyjančios organizacijos skirtas asmuo. Įsigyjanti institucija šiuo atveju buvo Lietuvos kariuomenės Logistikos valdybos Materialinių resursų departamentas, o naudotojas Įgulų aptarnavimo tarnyba (maitinimas kareivinėse) ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalionas. Šiuo atveju, techninė specifikacija galėjo būti panaudota iš ankstesnių pirkimų, nebent ankstesniuose pirkimuose būtų pastebėta kažkokių trūkumų.. Reikia atsižvelgti į faktą, jog kariuomenėje daug daiktų yra naudojama ir lauko ar ekstremaliomis sąlygomis. Jeigu buvo nustatyti trūkumai, specifikacija perrašoma naujai arba taisomos, papildomos to reikalaujančios dalys. Ir galiausiai techninę specifikaciją tvirtina įsigyjančios institucijos vadovas, šiuo atveju Lietuvos kariuomenės Logistikos valdybos Materialinių resursų departamento vadas.
Kai gaunamas preliminarus leidimas įsigyti prekes (ministerija skyrė pinigus) ir jau yra parengta techninė specifikacija, pereinama prie proceso kurio metu duodamas leidimas pradėti vykdyti pirkimo procedūrą. Leidimą tvirtina KAM Įsigijimų departamentas, pavaldus Ministerijos kancleriui, patikrinęs ar viskas atitinka įsigijimo tvarką apibrėžiantiems teisės aktams bei įvertinęs pirkimo ypatumą, departamentas nustato kokiais teisės aktais turi būti vadovaujamasi atliekant pirkimą. Tik užbaigus šį etapą, perkančioji organizacija gali pradėti vykdyti pirkimą.
Sekantis veiksmas yra pirkimas. Pirkimas gali būti vykdomas konkurso būdu, arba gali būti vykdomas supaprastintas pirkimas. Supaprastintas pirkimas gali būti taikomas iki 58 tūkstančių eurų vertės. Kadangi jau paskelbta kad šis pirkimas buvo už 175 tūkstančius eurų sumą galime konstatuoti kad buvo vykdomas pirkimas atviro konkurso būdu. Atviram konkursui sudaroma pirkimo komisija iš įsigyjančios institucijos ir atstovo iš Įsigijimo departamento, kuris priklauso KAM. Paprastai komisijos pirmininku skiriamas ministerijos atstovas iš Įsigijimo departamento, o pats Įsigijimų departamentas per savo atstovą užtikrina komisijos darbo atitikimą teisės aktuose nustatytoms procedūroms (http://kam.lt/lt/struktura_ir_kontaktai_563/ks/141.html?view=details).
Ir galutinis žingsnis šiame procese yra gauto daikto priėmimas iš parduodančiosios organizacijos. Priėmimui sudaromos priėmimo komisijos. Jos nariai būna iš numatomų naudotojų (specifikacijos rašytojų) ir įsigyjančios organizacijos atstovo. Tuo pačiu įsigyti daiktai suvedami į inventorizacijos sąrašus. Čia reikia pažymėti, kad sąrašuose yra ir grafa, kurioje nurodoma daikto kaina.
Politinė atsakomybė
Apibendrinant norėtųsi pasakyti, kad iš „auksinių šaukštų“ istorijos matosi, jog mokesčių mokėtojų šalies biudžetui surinktas ir šalies gynybai skirtas lėšas ir teisinį įsigijimo procesą kontroliuoja KAM padaliniai, tiesiogiai ar per viceministrus ir Ministerijos kanclerį pavaldūs ministrui. Kariuomenės vadas per savo pavaldžias institucijas atsako tik už įsigijimo kariuomenės poreikio ir techninių savybių nustatymą. Čia ir paaiškėja, kodėl Prezidentė dėl atsakomybės prisiėmimo apeliavo į politinę ministro atsakomybę. Kita vertus, „šaukštų“ istorija prasidėjo 2014 m., kai drastiški įvykiai Ukrainoje sujudino politinius vandenis Lietuvoje dėl šalies gynybos biudžeto didinimo ir buvo panaudotos šalies privatizavimo fondo lėšos. Ar tikrai tuo metu šalies gynybos politikoje stiprinant gynybinius pajėgumus reikėjo būtent tokių prekių? Dėl kokios priežasties KAM pareigūnams nekilo klausimas dėl tokio poreikio?
Papildomai Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, kaip politinės kontrolės institucija, galėtų ištirti, ką veikė paskutinius dvejus metus per Ministerijos kanclerį ministrui pavaldūs Teisės ir Įsigijimų departamentai, kad nesugebėjo eliminuoti „auksinių šaukštų“ įsigijimo padarinių? Ar jiems nebuvo trukdyta atlikti jų tiesioginių pareigų? Gal tik po Viešųjų pirkimų tarnybos pareiškimų pasirodė svarstymai apie galimą istorijos pabaigą? Be viso kito reikėtų neužmiršti ir politinės kontrolės svertų. KAM bent vieną kartą per metus teikia politinės kontrolės institucijai Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui ataskaitą. Kodėl tokio jautraus klausimo niekas neaptarė? Juk galėjo būti pateikta informacija apie kreipimąsi į prokuratūrą, vėliau teismą dėl viešojo pirkimo neatitikimo. Galima buvo aptarti poreikį keisti vešiųjų pirkimų įstatymus siekiant galimybės lengviau ir paprasčiau įtraukti į juoduosius sąrašus nesąžiningus verslo darinius. Ar KAM Įsigijimų departamentas nematė reikalo apie tai kalbėti? Retoriškai būtų galima ministro paklausti – ar informacija apie „auksinius šaukštelius“ nebuvo įtraukta į ataskaitas, ar NSGK atsisakė reaguoti į tai šiuos dvejus metus?
Įvertinę susidariusią situaciją pulkininkų asociacijos nariai, turėdami didelę patirtį ir ekspertizę apie kariuomenės, ypač finansinių resursų, valdymo procesus, vienareikšmiai pritaria, kad atsakomybę dėl susidariusios situacijos, kuri žemina kariuomenės vardą visuomenės akyse, turėtų prisiimti krašto apsaugos ministras.
