Kariuomenės rezervo vaidmuo yra pasirengimas įsilieti į valstybės gynybą tuomet, kai to reikia, pavyzdžiui, valstybės užpuolimo atveju. Tam, kad rezervas efektyviai atliktų savo užduotį, jį būtina organizuoti, treniruoti ir mokyti.
Kokia gi situacija Lietuvoje yra šiandien? Galima drąsiai teigti, kad rezervas nėra nei organizuojamas, nei treniruojamas, nei mokomas. O tai reiškia, kad jo panaudojimas, reikalui esant, tampa praktiškai neįmanomas. Kariai savanoriai ir buvę profesinės tarnybos kariai yra išleidžiami į atsargą (skiriant pensiją). Formaliai tai vadinama būtent išleidimu į atsargą, tačiau taip yra tik formaliai. Ir iš tikro, daug metų rengti, mokyti ir treniruoti, atsargoje esantys valstybės gynėjai, visiškai nėra suorganizuoti ir nėra jokių indikacijų, kad jie esant reikalui galėtų būti panaudoti. Toks statusas atsarga vadintis tikrai negali. Atsargos kario knygelėje nėra net įrašo, kuriam kariniam vienetui jis yra priskirtas! Retorinis klausimas – kaip jūs pavadintumėte ūkininką, kuris rudenį nenukasa bulvių ir palieka jas pūti žemėje? Kaip jūs jį bepavadintume ne taip ir svarbu, svarbu suprasti, kad tai yra tiesiausias kelias į ūkio bankrotą. O kaip pavadintumėte valstybę, kuri taip nesirūpina savo saugumu, jog atsargos karius tiesiog pamiršta? Į kokį valstybės saugumo bankrotą tai veda?
Be gynybos reikalų, rezervo kariai taip pat galėtų būti panaudoti ir ne kariniams reikalams. Kitose NATO valstybėse yra plačiai taikomas toks panaudojimas – egzistuoja nemažai valstybės finansuojamų programų. Ar atsitiktinumas, kad KAM personalo departamentas, priešingai nuo pvz. Jungtinės Karalystės Gynybos ministerijos personalo ir rezervo departamento, savo pavadinime neturi žodžio rezervas? Akivaizdu jog ne. Taigi, politikams ir visuomenei pradedant vis daugiau dėmesio skirti ne vienerius metus apleistiems krašto gynybos reikalams, karo tarnybos, finansavimo, įsigijimų ir kitų klausimų svarstymui, natūraliai iškyla dar vienas diskusinis klausimas –ar investicijos į karius Lietuvoje yra efektyviai panaudojamos?
Čia derėtų pasiremti Krašto apsaugos sistemos ir karo tarnybos organizavimo įstatymu, kuriame parašyta, kad karys, tai LR pilietis, atliekantis tikrąją karo tarnybą, kuri gali būti privalomoji karo tarnyba, profesinė karo tarnyba ir kariūnų tarnyba.
Atitinkamų kategorijų kariams karo tarnyba turi nustatytą varijuojančią trukmę. Atkreiptinas dėmesys, kad pagrindinė profesinės karo tarnybos karių dalis į atsargą išleidžiama sulaukus 40-50 metų, įgaunant teisę į kario (pareigūno) pensiją. Tuo būdu, valstybė šiems kariams padėkoja už tarnybą Tėvynei, tačiau tuo taip pat yra pasakoma, kad jų patirtis valstybei nebereikalinga. Žinoma, politiškai dabar labai populiaru rūpintis žmogumi, kuriamos įvairios socialinio karių integravimo programos, tačiau, tai tik tolimesnis valstybės lėšų švaistymas, kadangi po tokio „socialinio integravimo“ atsargos kariai dirba ne valstybei, bet privatiems ūkiniams subjektams. Tai reiškia, kad Valstybė per atsargos karius netiesiogiai investuoja į privatų verslą. Žinoma, remti privatų verslą tikrai nėra nieko smerktino, tik keista, kad valstybė lengva ranka nustoja rūpintis savo pačios milžiniškomis investicijomis.
Pradiniame kario tarnybos etape labai akcentuojamas anglų kalbos mokėjimas, o tai irgi ženklios investicijos į žmogų. Karius siekiama išmokyti anglų kalbos pagal aukštą antrąjį NATO STANAG (Standartization Agreement) kalbos mokėjimo lygį, o vyresniems karininkams netgi ir trečiąjį. Pvz., „trečiojo“ lygmens kursai trunka apie pusę metų atsitraukiant nuo tarnybos. Po to, kas tris metus karys yra kviečiamas į mėnesinius kalbos kartojimo kursus. Neabejotinai, tai yra didelė investicija į karį ir pilietį, kurios verslininkai gali tik pavydėti. Pagal NATO šalių kariuomenėse priimtus standartus, karys privalo nuolat kelti kvalifikaciją įvairaus lygmens kursuose. Jaunesniesiems karininkams pirmas kvalifikacijos kėlimo reikalavimas – Vadų ir jaunesniųjų štabo karininkų „kuopos vado“ kursas. Tai kvalifikacijos kėlimas su atsitraukimu nuo tarnybos, kas yra tikrai didelė investicija, nes šie kursai, priklausomai nuo specialybės krypties, gali trukti iki keturių su puse mėnesių. Dar būtina paminėti, kad Lietuvos kariuomenė bent jau anksčiau gaudavo ženklią materialinę paramą iš JAV (apie 1 mln. eurų kasmet) mūsų karininkų (kartais ir seržantų) mokymui JAV karinėse mokymo institucijose.
Toliau kaina tik auga. Norint kilti karjeros laiptais karininkai privalo baigti Vytauto Didžiojo kursus, o vėliau „bataliono vadų“ kursus, kurie trunka apie metus laiko Baltijos gynybos koledže (BDCOL) arba, jei Lietuvai pasiseka gauti vietas, – JAV karinių pajėgų šakinėse mokymo įstaigose. Galiausiai – „strateginio lygmens“ kursai, vykstantys tame pačiame BDCOL, JAV ar kitose NATO valstybėse. Į tokius užsienyje organizuojamus kursus pakliūti pasiseka tik vienetams. Tam reikalingos trys sąlygos: puikus anglų kalbos žinojimas, Lietuvos gebėjimas gauti vietą ir, be abejo, krašto apsaugos karinės ir politinės vadovybės pritarimas bei suderinimas su JAV ambasada (jie kviečia, jie šeimininkai). Pvz., JAV Nacionaliniame gynybos universitete (National Defense University) yra mokęsi 4 Lietuvos karininkai. Visa tai yra milžiniškos investicijos rengiant karinį personalą.
Pabaigai norėtume atkreipti dėmesį į valstybės karinio personalo rezervą kitose NATO valstybėse. Jose atsargos kariai, iki juos išleidžiant į dimisiją (nuo 55 – 60 metų), laikomi gerai organizuotų valstybinių struktūrų rezerve ir valstybės tarnyboje. Kitaip tariant, net būdami atsargoje kariai yra toliau organizuojami, mokomi, reguliariai treniruojami, keliama jų kvalifikacija ir visi turi nustatytas karo meto užduotis.
Siekiant užtikrinti tokių karių kvalifikacijos palaikymą ir jų tolimesnį panaudojimą gynybos reikalams NATO valstybių rezervo kariai susibūrė į Atsargos karininkų konfederaciją CIOR (angl. – The Interallied Confederation of Reserve Officers, ar pranc. –la Confederasion Interalliee des Officiers de Reserve). Ši organizacija jungia virš milijono NATO valstybių „rezervistų“. Šiai organizacijai taip pat priklauso ir Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacija (LK RKA), kuri vienija 400 karių. Prieš įstojant į NATO, KA ministerija finansavo ir rėmė šią asociaciją, ji yra akredituota ir NATO pripažinta organizacija, atstovaujanti Lietuvos rezervą. Rezervo įtraukimas į CIOR buvo viena iš sąlygų patenkant į NATO, tačiau nuo 2008 metų KAM parama šiai organizacijai buvo nutraukta ir neatstatyta iki šiol. Todėl LK RKA nebeturi jokios galimybės dalyvauti CIOR organizacijos renginiuose, o tai reiškia, kad kolektyvinės gynybos partneriams siunčiama dar viena žinutė – Lietuva rimtai nežiūri į savo rezervinius pajėgumus, kurie yra sudėtinė ginybinių pajėgumų dalis. Būtina kuo skubiau atstatyti Lietuvos reputaciją NATO partnerių akyse pradedant skirti finansavimą Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijai, kaip ir buvo įsipareigota prieš stojant į aljansą.
Pulkininkų asociacija. Atsargos pulkininkai: Eugenijus Vosylius ir Gediminas Grina
Straipsnis perspausdintas ir Alfa.lt
Fondo nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus interpretacija
