Penktadienis, trylikta: teroristinė ataka Prancūzijoje ir jos paralelės su Putino agresija

Tikėtina, kad pasaulio dėmesiui nukrypus nuo Putino Rusijos agresijos atgal į terorizmo keliamas grėsmes, jis gali išnaudoti susidariusį dėmesio vakuumą savo agresyviems tikslams pasiekti. Todėl Vakarų pasauliui protinga būtų neprarasti budrumo.

Neįsivaizduojamo žiaurumo teroro aktas Prancūzijoje nusinešė mažiausiai 129 žmonių gyvybes, 352 buvo sužeisti, iš jų – 90 labai sunkiai. Štai kraupi statistika po gerai organizuoto teroristinio akto prikaustė pasaulio visuomenės ir jų lyderių dėmesį. Prancūzijai užuojautą ir paramą pareiškė daugelis pasaulio valstybių vadovų. Tarp jų ir Rusijos prezidentas V. Putinas, kuriam Vakarų lyderiai dar visai neseniai reiškė pelnytus priekaištus dėl jo vykdomos agresijos Ukrainoje.

Primenu, kad ukrainiečiai prarado virš 6000 savo piliečių gyvybių. Jis yra susitepęs ir Nyderlandų Karalystės, Malaizijos bei Australijos piliečių krauju, kuomet numušus keleivinį lėktuvą žuvo 283 keleiviai, iš kurių 80 – vaikai. Dabar Rusijos prezidentas reiškia nuoširdžią užuojautą Prancūzijai ir netgi siūlo paramą. Kaip jautru ir kaip žmogiška! Gal kam ir galėtų pasirodyti, kad pasiekus tam tikrą aukų skaičių, agresorių gali pradėti graužti sąžinė ir jis pasidarys jautrus visoms kitoms aukoms, kurios viršija jo paties nusistatytą, pvz. 7000 aukų limitą. Bet tai, be abejo, yra absurdas. Putino Rusijos žaidimus reikia vertinti ypač apdairiai.

Putino Rusija pastaruosius du metus labai smarkiai intensyvina savo invazines kampanijas ir pagrįstai kelia nerimą ne tik artimiausiems savo kaimynams, bet ir žymiai saugesniu atstumu esančioms, pvz. kad ir Didžiajai Britanijai. Dabar, po teroristinės atakos Prancūzijoje, islamiškasis terorizmas ir vėl primena save. Tai didžiausia tragedija Europoje po Madride įvykdyto teroro akto 2004 metais. Nieko keista, kad iki 2008 metų Rusijos invazijos į Gruziją, terorizmas Vakarų pasaulio lyderių buvo laikomas viena svarbiausių grėsmių ir dėmesys tam buvo labai didelis.1991 m. subyrėjus Sovietų Sąjungai ir sugriuvus geležinei uždangai pasibaigė ir Šaltasis karas. Rusijos pirmuoju prezidentu demokratiškuose rinkimuose tapo Borisas Jelcinas. Tai buvo pakankamas pagrindas Vakarams susikurti iliuziją, jog konvencinių karų tikimybė iš Rusijos pusės praktiškai išnyko- juk dvipolio pasaulio era jau pasibaigė. Nusmukęs Rusijos karinis potencialas niekam nebeatrodė grėsmingu. Todėl net ir į 1994 ir 1999 metų karus Čečėnijoje buvo žiūrima pro pirštus – tai Rusijos vidaus reikalas. Pro pirštus buvo žiūrima ir į visus likusius šešis karinius konfliktus, kurie įvyko buvusioje Sovietinėje erdvėje iki 1999 m. Pro pirštus buvo pažiūrėta net ir kai 1999 m. birželio mėnesį Rusijos karinis kontingentas nesankcionuotai buvo įvestas į Prištinos tarptautinį oro uostą ir kuomet operacijai vadovavęs tuometinis vyriausiasis NATO pajėgų vadas Europoje amerikiečių generolas Wesley Clarc buvo skubiai nuimtas iš posto, vien todėl, kad įsakė atakuoti Rusijos karinį taip vadinamą taikos palaikytojų batalioną, įsiveržusį į NATO kontroliuojamą teritoriją. Britų kapitonas James Blunt, vadovavęs Britanijos kontingentui, pasitaręs su Jungtinės Karalystės aukštesniu štabu, tiesiog atsisakė vykdyti generolo įsakymą ir turbūt gavo medalį dėl to, kad nepradėjo (tuometinių NATO politikų nuomone) „Trečiojo Pasaulinio karo“. Tikiu, kad ir Rusijoje kada nors jam bus pastatytas paminklas, juk didvyrius reikia įamžinti. Primenu, tai įvyko 1999 metais, kuomet Rusijos karinis potencialas buvo laikomas labai skurdžiu.

Tikėjimas, kad Rusija vis dar eina demokratiniu vystymosi keliu tęsėsi net ir po 2008 metų invazijos į Gruziją. Žinoma, tuomet kilo šokia tokia pasipiktinimo banga. Pabaltijo valstybės irgi sunerimo, tačiau toli gražu ne visoms pakako politinės valios pasididinti savo karinį biudžetą bent iki 2 tarp NATO valstybių sutartų taikos meto procentų. Ir pagaliau po daugybinių karų ir kitų nusikaltimų požiūris į Rusiją smarkiai pasikeitė tik 2014 metais po Putino tiesioginio pasikėsinimo į nusistovėjusią pasaulio tvarką – jam įsiveržus ir aneksavus Krymą bei toliau tęsiant ukrainiečių skerdynes Luhansko ir Donecko srityse.

Toliau Rusijos agresijų istorija vystosi dar sparčiau – kitas Putino Rusijos siurprizas Vakarams įvyko jau šiais metais – tai gerai organizuota Sirijos diktatoriaus karinės paramos kampanija, kurioje yra deklaruojama, jog kovojama su ISIS teroristais diktatoriaus Basharo al Asado pusėje, o realybėje taikiniais dažniausiai tampa ne ISIS teroristai, o būtent Sirijos sukilėliai, kurie kovoja su diktatoriaus režimu (primenu, kad šiuos sukilėlius remia mūsų sąjungininkai). Sirijoje Putinas demonstruoja jau nebe 1999 metų lygio skurdžią karinę galią. Nuolatos didinamas Rusijos karinis biudžetas leido jiems išvystyti pajėgumus, kuriais galėjo pasigirti tik Sovietų sąjungos laikais per karinę operaciją Egipte. Kaip ir tada, dabar Rusija geba dislokuoti, išlaikyti ir aprūpinti savo karinius vienetus už tūkstančių kilometrų nuo Rusijos ir dar daugiau – Vakarams ji demonstruoja ir savo naujausias technologijas, gebančias trikdyti ryšių sistemas bei suduoti tikslius žemyninius smūgius Sirijoje  raketomis, paleistomis iš laivų, esančių Juodojoje jūroje.

Putino Rusija jau nebėra tokia silpna, kokia buvo 1999 metais.Vienintelis bruožas, kuris išliko nuo 1991 metų iki dabar – tai jos didelis noras ir ryžtas veltis į karinius konfliktus. Šiuo metu Putino Rusijos ir Vakarų konfrontacija sparčiai įgauna pagreitį. Ir kokia bus to baigtis niekas negali pasakyti. Todėl mažoms NATO valstybėms, kurios vienos negali pasipriešinti Putino Rusijai labai būtų pravartu daug įdėmiau pasižiūrėti į savo gynybos finansavimą ir gynybos sistemos organizavimą. Ir jau ne vien tam, kad pastiprintų savo gynybinį potencialą, bet ir tam, kad paskatintų kitus NATO sąjungininkus, ypač vakarų Europoje, padaryti tą patį tuo paskatinat viso NATO aljanso stiprėjimo procesus. Tai mūsų tiesioginis interesas. Galvoti, kad išsitraukdami lietsargį jūs išprovokuosite lietų iš audros debesio yra klaida. Greičiau yra atvirkščiai – neturint skėčio mes tikrai galime sulaukti lietaus.

Panašu, kad praėjusio penktadienio teroristinė ataka Prancūzijoje vėl perkels Vakarų Europos dėmesį nuo Putino agresijos į terorizmo pavojų ir paskatins Vakarus didinti investicijas kovai su šia grėsme ir tai, be abejo, nukreips dėmesį nuo Rusijos problemos. Dar daugiau, gali pasirodyti, kad net ir pati Putino Rusija yra įtraukiama į teroristų taikinių sąrašą, pvz. Rusijos lėktuvas su poilsiautojais iš Šarm al Šeiko kurorto tikėtinai (dar vyksta tyrimas) buvo susprogdintas ISIS teroristų, nes būtent jie už šią ataką prisiėmė atsakomybę. Rusija teigia tą patį. Viskas atrodo sutampa, laukiame tyrimo išvadų. Tuo būdu, kai kurioms Vakarų valstybėms vėl gali kilti pagunda perkrauti santykius su Rusija. Kartą tai jau nesėkmingai išbandė Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Barakas Obama. Belieka viltis, kad ant to paties grėblio du kartus nelipsime.

Žinant Rusijos entuziazmą dalyvauti karuose ir stebint Vakarų neryžtingumą, kuris buvo demonstruojamas nuo 1999 metų Prištinos tarptautinio oro uosto įvykių, pagrįstai kyla nerimas, kad Putino Rusija gali pasistengti išnaudoti susidariusią situaciją savo grėsmingų tikslų tolimesniam eskalavimui. Koks galimas Rusijos veiksmų sumanymas ateityje ir kokios jų apimtys ganėtinai sunku nuspėti. Tikėtina, kad Rusija ilgam laikui įsivels į karą Sirijoje, tačiau nereikia pamiršti, kad ji turi pakankamai daug ir kitų hibridinių bei konvencinių karinių priemonių įgalinančių vystyti konfliktus užsienio valstybėse keliomis kryptimis vienu metu. Vakarams gi protinga būtų ruoštis visiems įmanomiems scenarijams. Belieka viltis, kad Vakarai įsisavino pamokas, padarė išvadas ir dabar gebės laiku atpažinti Putino Rusijos kėslus, atitinkamai pasiruošti bei reaguoti. Vokietijos kanclerė Angela Merkel yra pasakiusi, kad ISIS terorizmo grėsmė ir Putino Rusijos agresija yra du skirtingi klausimai, kuriuos vertėtų spręsti tik atskirai, t.y. nesuplakant jų į vientisą problemą. Tikėkimės, kad tokios politikos bus tvirtai laikomasi.