Vladimiro Putino karas Ukrainoje jau senai tapo rusenančiu konfliktu, palankiu pačiam Rusijos prezidentui ir jo remiamiems teroristams rytų Ukrainoje. Rusijos karinės pajėgos jau užsiėmė strategines pozicijas Sirijos pilietiniame kare, remia genocidą vykdantį šalies diktatorių ir toliau pažeidinėja NATO šalių oro erdvę.
Tik laikas ir, greičiausiai, ilgai laukti JAV ir NATO veiksmai parodys ar Putino žingsniai išties yra tokie toliaregiški ir strateginiai, ar vis gi Sirija taps Putino “Afganistanu.” Tačiau viena paprasta išvada yra akivaizdi ir nenuginčijama – saugumo situacija Rytų Europoje ir Artimuosiuose Rytuose negerėja. Ne tik kad negerėja, bet kai kurių analitikų teigimu, artėjama prie konfrontacijų galinčių iššaukti konvencinį ar net branduolinį galingųjų susirėmimą.
Tačiau ši paprasta išvada neatrodo akivaizdi politinėje Lietuvos lyderių padangėje. Galima pasveikinti, kad gynybos biudžetas 2016 metams yra didinamas 30%. Vis dėlto, prioritetai kaip šiuos pinigus investuoti nėra aiškūs. Kai kurios politinės partijos, vedamos konservatorių, sutaria, kad šauktiniai turi sugrįžti visam laikui. Deja, krašto apsaugos ministro Juozo Oleko teiginiai, kad Lietuva turėtų stabdyti šaukimą ir grįžti prie pilnai profesionalios tarnybos pagerėjus geopolitinei situacijai visiškai neatitinka pasaulinio saugumo realijų.
Premjeras Algirdas Butkevičius teigia, kad reikalinga pilnavertė diskusija ir partinis susitarimas dėl šauktinių ateities. Deja, tokie ginčai ir diskusijos praėjus pusantrų metų nuo Ukrainos konflikto įsiplieskimo yra pavėluoti ir neigiamai veikia kariuomenės moralę bei visuomenės pilietiškumą.
Šauktinių sugrąžinimas tai transformacinis projektas, kuriame kariuomenė yra viso labo vykdytoja. Kaip korporacinių transfomacijų specialistai pažymėtų, lyderių politinė valia, užtikrintumas bei sugebėjimas nesidairyti atgal yra pirminiai veiksniai užvedantys sėkmingą permainų procesą didelėse organizacijose. Antras svarbus veiksnys yra lyderių garantijos, kad finansiniai resursai yra pakankami ir neatšaukiami (net galimų ekonominių krizių akivaizdoje).
Abiejų šių veiksnių – paramos visuotiniam šauktinių projektui ir finansinių garantijų– Lietuvos politiniai lyderiai niekada pilnai neužtikrino. Trumpalaikis politinis konsensusas buvo tik iliuzija, kuri deja netapo nauju Lietuvos saugumo pamatu. Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės verkšlenimas, kad biudžete yra skiriama per daug lėšų kariuomenei aiškiai parodo prisitaikėlišką politinę kultūrą ir nušviečia ateinančią rinkiminę kampaniją, kuri neabejotinai bus populistinė ir demagogiška.
Galime neabejoti Lietuvos kariuomenės sugebėjimu atlikti logistinius bei organizacinius pertvarkymus siekiant sugrąžinti privalomają karinę tarnybą (PKT). Tačiau politinio susitarimo nebuvimas kelia grėsmę, kad šauktinių projektas yra pasmerktas žlugti.
Reikia pripažinti, kad net ir dabartinis, “laikinas”ir skubotai primestas, šauktinių modelis neturi ateities. Daugelyje rajonų, savanorių buvo pakankamai, kad net nereikėjo vykdyti šaukimo. Todėl tikrovėje, šaukimas dar net nebuvo išbandytas. Tikėtina, kad rezultatai bus kur kas liūdnesni, kai baigsis savanorių gretos.
Politikai mėgsta ginčytis ir diskutuoti, bet, deja, PKT klausimams diskusijos jau turėjo įvykti mažiausiai priešmetus. Dabar gi norėtųsi paprasto partinio sutarimo palaiminto krašto apsaugos ministro ir prezidentės, kad šauktiniai yra sugrąžinti neterminuotai.
Kitas svarbus žingsnis būtų pripažinti, kad PKT turi prasidėti nuo visuotinio abiturientų šaukimo, leidžiant vyresniesiems piliečiams dalyvauti savanoriškumo pagrindu. Metai tarnybos po mokyklos yra idealus laikas suteikti jaunuoliams karinį parengimą bei pilietinį suvokimą. Galime tai vadinti Izraelio ar Singapūro modeliu, bet ištikrųjų tai saugios Lietuvos ateities užtikrinimo modelis, kuris yra būtinas siekiant parengti Lietuvos piliečius geopolitinėms pasaulio realijoms.
Autorius yra Gynybos Paramos Fondo narys ir buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas Giedrimas Jeglinskas
Fondo nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus interpretacija
