„Jėga vienybėje – tikėjime pergalė“ yra Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų šūkis. Kuris yra gražus, suprantamas, taurus ir vienijantis. Vienijantis sausumos pajėgų karius bendram darbui ir gynybai.
Nenuostabu, kad visi Sausumos pajėgų raštai ir elektroniniai laiškai prasmingai pažymėti šiuo garbingu šūkiu. Kariuomenės vadas generolas leitenantas Vytautas Žukas, prisidėjęs prie šio moto atsiradimo dar būdamas Sausumos pajėgų vadu, puikiai supranta jo prasmę ir reikšmę – „Jėga vienybėje“.
Gaila, tačiau prieš porą dienų Seime vykę debatai parodė, kad vienybės jėga, kurios prasmę supranta visa kariuomenė ir turbūt didelė dalis visuomenės, kuri šiuo metu yra ypač svarbi ir pageidautina, neegzistuoja tarp Prezidento institucijos, kariuomenės vado ir krašto apsaugos ministro Juozo Oleko. Tokioje aplinkoje neįmanoma turėti jokių garantijų dėl Lietuvos ateities, ant kortos statomas jos saugumas ir mūsų visų likimas.
Darosi labai neramu, kai už šalies gynybą atsakingos institucijos vadovas nenori (negali?) būti vieningos komandos nariu. Krašto apsaugos ministro rankose be galo daug svertų, galinčių daryti įtaką valstybės saugumo ateičiai. Galiojančiose Krašto apsaugos ministerijos (KAM) nuostatose yra įrašyta svarbiausia ministerijos funkcija: „formuoti gynybos politiką, organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą“. Retorinis klausimas: ar Prezidento institucija, Seimas, kariuomenė ir, galų gale, visuomenė gali būti tikra, kad ministras organizuos, kontroliuos ir įgyvendins būtent tai, kas yra sutarta? Stebina neatsakingas ministro J. Oleko požiūris. Ar jis nesuvokia, kad grėsmės Lietuvai yra realios ir kad žaisti valstybės saugumo ar jos išlikimo sąskaita yra mažų mažiausiai labai neatsakinga?
Norėčiau pastebėti, kad viena ministro nuomonę palaikančių kolegių Giedrė Purvaneckienė teigia, jog nėra žinoma visuomenės nuomonė dėl šauktinių kariuomenės palaikymo ar nepalaikymo. Taip sakydama ji klaidina savo oponentus, nes paskutinės 2015 metų „Vilmorus“ apklausos parodė, kad 65 proc. Lietuvos piliečių, į klausimą, ar pritaria šauktinių kariuomenės grąžinimui, pasisako teigiamai. Taigi reikia bent jau pasidomėti prieš darant neatsakingus pareiškimus.
Analizuojant ir kitus visuomenės nuomonių tyrimus apie grėsmių suvokimą matome, kad 2015 m. apie 60 procentų visuomenės Rusijos grėsmę valstybei suvokia kaip ženkliai padidintą, todėl natūralu, jog didelė dalis visuomenės palaiko šauktinių atstatymą. Juk tai yra prezidentės, kariuomenės vado ir daugelio politikų sprendimas valstybės saugumui paremti. Apie tai jau daug rašyta ir kalbėta.
Papildant visuomenės nuomonės racionalumą, norėčiau priminti, kad Lietuvos Respublikos konstitucijos 139 straipsnyje parašyta, jog Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga. Tam, kad Lietuvos piliečiai būtų tinkamai pasirengę atlikti šią pareigą, valstybė privalo sudaryti sąlygas jiems tam pasiruošti.
Privalomoji karinė tarnyba yra būtent tas instrumentas, kurio pagalba per ganėtinai trumpą laiką galima parengti ženklų skaičių organizuoto rezervo karių ir dar užpildyti kariuomenės vienetus iki 90 proc. Tie, kurie priešinasi privalomosios karo tarnybos tęstinumui, nesupranta nūdienos realijų arba taip įsijaučia į priešrinkiminį populizmą, jog nebesuvokia, kad žongliruoja valstybės saugumu ir mūsų visų likimu.
Privalomosios karo tarnybos tęstinumui prieštaraujančius politikus gali remti tik pareigos Tėvynei ir savo saugumo kažkodėl nevertinantys arba tiesiog to nesuprantantys asmenys. Krašto apsaugos ministras J. Olekas, matomai, vis dar nenori pripažinti klydęs dėl savo iniciatyvos sustabdyti šaukimą į privalomąją karinę tarnybą. Norint pasiekti kokybinio šuolio valstybės gynybinių pajėgumų stiprinime, krašto apsaugos ministras ir Lietuvos kariuomenės vadas turi būti vieninga komanda. Juk „vienybėje pergalė“- prisiminkime Sausumos pajėgų didingą šūkį.
Pasvarstykime, gal ministras tiesiog negauna pakankamai informacijos apie grėsmes? Gal jis iš elementaraus nežinojimo nesugeba adekvačiai vertinti situacijos? Bet galiu jus užtikrinti, kad tikrai taip nėra. Norėčiau pabrėžti, kad ministras yra vienas geriausiai informuotų valstybės piliečių. Jis savo žinioje turi ne tik Lietuvos kariuomenę, kurios pajėgų štabai ir vadai dieną ir naktį yra pasiryžę pateikti bet kokio pobūdžio analitinę informaciją ar analizę, jis disponuoja ir Lietuvos žvalgybinių institucijų paslaugomis, kurios jį nuolatos informuoja apie grėsmes ir teikia rekomendacijas kaip jas eliminuoti.
Jis gali gauti medžiagą iš visų analitinių vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų. Jam yra prieinama visų NATO analitikų, ekspertų ir jų „Think tankų“ analizė ir vertinimai. Galų gale, jis gauna informaciją ir iš savo kolegų kitų NATO valstybių gynybos ministrų. Jam pavaldi Krašto apsaugos ministerija ir Gynybos štabas geba analizuoti ir virškinti tonas informacijos, teikti sprendimų variantus, gryninti optimaliausius sprendimus, informaciją sisteminti ir pateikti tik pačią esmę. Tikrai nėra per drąsu daryti išvadą, kad KAM ministras yra vienas iš geriausiai informuotų valstybės piliečių.
Todėl kyla pagrįstas klausimas – kodėl krašto apsaugos ministras J. Olekas nesupranta „vienybės“ reikšmės ir praėjus beveik dvejiems metams po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą nori būti destruktyviu ministru, kuris be jokių suprantamų motyvų trikdo ir į taip sudėtingą Lietuvos gynybos sistemos plėtrą, siekdamas, kad ginkluotųjų pajėgų vystymasis ir toliau buksuotų nuolatinių reformų, transformacijų ir reorganizacijų pelkėje, o visuomenei būtų užkirstas kelias į konstitucinę teisę ir pareigą ginklu ginti Lietuvos valstybę, save ir savo šeimas.
Ats. plk. Sigitas Butkus
Gynybos paramos fondo ir Pulkininkų asociacijos narys
Straipsnis perspausdintas iš Delfi.
Fondo nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus interpretacija
