Jau įprasta, kad joks visuomeninis rezonansinis įvykis nepraeina neužkabinus Valstybės saugumo departamento (VSD). Ar tai būtų rugsėjo 11 d., ar apkalta Prezidentui, ar 2006 m., ar 2009 m., ar „CŽV kalėjimai“, ar Garliava, ar „skiepai“, ar dabar nelaimės Paryžiuje, ar Viešojo saugumo tarnybos kontekste. Noromis nenoromis kyla klausimas, kodėl VSD tapo nuolatiniu „atpirkimo ožiu“ esant bet kokiai situacijai, kai politikai neranda arba tiesiog nesivargina ieškoti, ką kitą apkaltinti? „Nekompetetingi“ ar „neatskleidę savo gebėjimų“ vadovai keičiasi kaip karuselėje, o VSD vis neranda savo vietos… Kaip prieš keletą metų sakė apžvalgininkas F. Kauzonas – „reformuojame reformą“.
Matyt, problemos buvo užprogramuotos dar 1990 metais, tik atkūrus VSD. Iš tiesų oriai skamba – Valstybės saugumo departamentas. Saugoti nuo visko- valstybę nuo priešų, politikus nuo politikų, pagaudyti kontrabandininkus, pavadovauti valstybei ir taip toliau ir panašiai. Kitais žodžiais tariant, užsiimti viskuo, kuo kiti nenori užsiimti arba kas patiems labai patinka: juk tokie platūs įgaliojimai. Kaip neseniai kitas apžvalgininkas tiesiai pasakė, kad VSD – jau pats savaime yra kaip „konstitucinė vertybė“.
Apibendrinant galima pasakyti, kad iki 2010-2012 m. VSD funkcionavo kaip elementari policija su žymiai didesnėmis funkcinėmis privilegijomis. Ir ne tik politikai, bet ir teisėsaugos institucijos bei jų atstovai, dauguma VSD pareigūnų, būtent taip departamentą ir įsivaizdavo. Maža to, buvęs vadovas J. Jurgelis net iki šiol nesupranta žvalgybos institucijos veikimo principų. Sunku patikėti, bet iki 2013 m. Lietuvoje net nebuvo įteisinta kontržvalgybos sąvoka (ir niekam tai neužkliuvo), žinant, kad VSD visa savo esybe yra kontržvalgybos institucija.
Norint racionaliai planuoti ateitį, reikia gerai suvokti praeitį ir klaidas, kurios buvo padarytos, ir kurių šleifas tebesitęsia jau daugiau nei dešimtmetį. Siekiant gauti papildomą finansavimą išnaudojama kiekviena galimybė užsiimti bet kuo, kas gali sukelti politikų susidomėjimą, o iš to sekantį finansavimo „išmušimą“ (vėlgi – pastaruoju metu plačiai nuskambėję VST gebėjimai, net pasitelkiant orkestrus). Tokia puiki galimybė atsirado po 2001 m. rugsėjo 11 d. Pasaulis kilo į kovą prieš terorizmą. Kova kaip žinia militarizavosi, tačiau tai nesutrukdė VSD įsteigti specializuotą kovos prieš terorizmo padalinį. Visai neneigiu kovos prieš radikalius reiškinius (kam priklauso ir terorizmas) tikslingumo ir svarbos. Tačiau kovos prieš terorizmą sąvoka yra plati, nors niekur aiškiai neišgryninta. Kol karo metu teroristinis aktas būtų laikomas sabotažu, taikos metu jis yra kriminalinis nusikaltimas. Niekam neturėtų kilti abejonių, kas turėtų tokius nusikaltimus tirti. Yra ir antra medalio pusė. Kas turėtų stebėti asmenis, linkusius į radikalizmą, tačiau neketinančius vykdyti jokios nusikalstamos veikos? Atsakymas paprastas – valstybių saugumo tarnybos. Čia jau pereiname į lygmenį, kuris nieko bendra neturi su teisėsauga. Stebėti ar nestebėti asmenis, linkusius į radikalizmą yra POLITINIS, o ne teisėsaugos sprendimas.
Suvokiant tai buvo priimtas nutarimas pertvarkyti departemento tematines valdybas, kurios stebėjo potencialią „ardomąją veiklą“ arba stengėsi užtikrinti „konstitucinį saugumą“. Paprastai atskirų valdybų veiklos vienos su kitomis glaudžiai susijusios, nes dažnai yra stebimi tie patys asmenys. Įdiegus veiklos organizavimą „žvalgybos ciklo“ pagrindu, pavyzdžiui, pašalinamas to paties asmens „pasiklausymas“, kurį vykdo keli padaliniai. Be to, valstybės vadovams (ne teisėsaugai) pateikiama integruota informacija apie tam tikrus procesus valstybėje, kylančias grėsmes, kurios nebūtinai yra kriminalinio pobūdžio. Jau vien departamento žvalgybinių (tuomet – operatyvinių) padalinių viešinimas rodė, kad į VSD buvo žiūrima ne į kaip žvalgybos instituciją, bet į eilinę teisėsauginę ikiteisminio tyrimo įstaigą.
Tai, kad politiniai ir ypač teisėsaugos organai sunkiai suprato žvalgybinę VSD paskirtį parodė mūšiai dėl ikiteisminio tyrimo funkcijos išbraukimo iš VSD veiklų arsenalo. Džiugu, kad dar iki man tampant VSD vadovu Valstybės gynybos tarybos lygmenyje buvo priimtas POLITINIS sprendimas pertvarkyti VSD iš teisėsauginės į žvalgybinę instituciją. Krašto apsaugos ministerija (KAM) ir VSD įsakymu iš VSD, KAM ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) pareigūnų buvo sudaryta darbo grupė, kuri turėjo įvertinti, kokie įstatymai neleidžia įgyvendinti Valstybės gynybos tarybos (VGT) sprendimo. Dar kartą įvertinus šiuos „kliuvinius“ iš tų pačių institucijų teisininkų buvo sudaryta darbo grupė reikalingiems įstatymų pakeitimams paruošti. Ikiteisminio tyrimo tematika buvo kaip atskiras atvejis, jo nereikėjo derinti prie keičiamo Žvalgybos įstatymo. Labiausiai komiška buvo klausyti, kaip visi „virkavo“, kad bus „užmesta“ nepakeliama našta (apie trisdešimt, daugeliu atvejų „gerontologinių“, bylų seifuose saugojo skyrelis suformuotas iš kelių pareigūnų) ant kitų ikiteisminio tyrimo institucijų, o prokurorai susirūpino kaip dabar be VSD reikės gyventi, iš kur reikės paimti lėšas, kurias šiai veiklai skirdavo VSD (kiekvienas bent kiek išmanantis darbo apmokėjimo sistemą gali greitai suskaičiuoti apie kokius dydžius kalbama). Taigi, 2010 m. POLITINĖS valios sprendimas nugalėjo teisėsaugos įsisenėjusius įsitikinimus dėl VSD.
Bet grįžkime prie nūdienos realijos-teroristinių nusikaltimų. Lyderystę, valdant šiuo organizuoto nusikalstamumo požymius turinčias veikas, Prancūzijoje prisiima vidaus reikalų ministras ir prokuroras. Gatvėse matoma policija, specializuoti daliniai, remiami reguliarios kariuomenės. O kur saugumo tarnybos? Jos dirba (geriau ar blogiau čia atskiras klausimas), o ne pozuoja televizijos ekranuose ir nepasakoja kaip jos koordinuos Prancūzijoje kovą prieš terorizmą arba atkurs kokį nors „kovos su“ padalinį. Žinoma, Prancūzijos prezidentas ne teisėsaugos pareigūnas, jis pranešė ne apie nusikaltimus, o apie karą (nors įvesta nepaprastoji padėtis formaliai nėra karas). Terminai įvairūs, bet žmonėms apibrėžimų įvairovė nerūpi, jie nori saugumo.
Taigi, neneigiant problemos ir grėsmės realumo, pažiūrėkime, kaip Lietuva tvarkėsi su šios grėsmės valdymu ir administravimu gerą dešimtmetį. Natūralu, kad demokratinėse valstybėse visuomenės gyvenimas tvarkomas įstatymų pagrindu. Ir šiuo atveju Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 20 straipsnis, veikiausiai nuo 2003 m., įtvirtina VSD prievolę „koordinuoti LR institucijų kovą su terorizmu“ (1997 m. redakcijoje tokios prievolės nebuvo). Iki 2013 m. galiojęs VSD įstatymas nustatė, kad šią funkciją VSD vykdo keisdamasis informacija, susijusia su terorizmu, su NATO/ES „saugumo ir žvalgybos tarnybomis“. Taigi, lieka neaišku, kas papuola į koordinavimo sąvoką Lietuvos Republikoje. Čia į praverčia poįstatyminiai aktai. Prieš įforminant šią prievolę įstatymu (kol kas nediskutuosime jos logiškumo žvalgybos institucijos požiūriu), dar 2002 m. pradžioje LR Vyriausybė patvirtino „Tarpžinybinės koordinacinės komisijos prieš terorizmą sudarymo ir jos darbo organizavimo“ nuostatus. Juose buvo nustatyti uždaviniai: svarstyti strateginius ir, prireikus, neatidėliotinus kovos prieš terorizmą ir jo prevencijos klausimus, koordinuoti ir kontroliuoti programos prieš terorizmą įgyvendinimą. Vykdant uždavinius komisija buvo įgaliota svarstyti organizacinius klausimus bei atsiradus palankioms sąlygoms atsirasti terorizmo pavojui numatyti neatidėliotinas priemones. Komisija taip pat turėjo svarstyti strateginius kovos su terorizmu ir jo prevencijos klausimus, teikti pasiūlymus kitoms institucijoms. Be to, koordinuoti keitimąsi informacija. Natūrali vyriausybės sprendimų išdava buvo ir 2003 m. susitarimas dėl „operatyvinės veiklos“ subjektų bendradarbiavimo ir operatyvinės veiklos koordinavimo. Taigi, jau tada į terorizmo užkardymą buvo žiūrima iš kriminalinės pusės, nes operatyvinės veiklos paskirtis – tirti nusikaltimus.
Čia prieiname ir prie klausimų turinio. Kaip žinia komisijos nariais yra teisėsaugos institucijos, ministerijos, kitos vyriausybinės įstaigos, žinoma, ir žvalgybos institucijos. Kaip gali prisidėti žvalgybos institucijos, teikiant informaciją apie terorizmo grėsmes? Jei norite, tai galime vadinti terorizmo grėsmių prevencija. Apskritai, žvalgybos veikla iš principo yra prevencija, todėl vadinti žvalgybos veiksmus prevencija, tai politinis sviestas sviestuotas: juk negalima kaltinti institucijos vadovo, kad jis nepakankamai vykdo žvalgybos veiksmų, nes tai suskaičiuotina. O jei pasakai, kad nepakankamai užtikrina grėsmių prevenciją – tai jau nesuskaičiuotina arba kitaip – politinis vertinimas.
Kokiu tikslu ir kam yra teikiama žvalgybos informacija? Svarbiausias žvalgybos institucijų uždavinys – teikti politiniams sprendimų priėmėjams apibendrintą informaciją klausimais, kurie yra nurodyti aukščiausios politinės valdžios sprendimuose t.y. žvalgybos institucijos funkcionuoja ne nusikalstamų veikų tyrimo, bet priešiškų valstybės interesams veiksmų tyrimo pagrindu. Žinoma, žvalgybos procese galima užčiuopti ir nusikalstamos veikos požymių turinčių procesų, tuomet informacija teikiama ne politikams, bet teisėsaugos insitucijoms.
Pirmiausia, kas krinta į akis, kad Vyriausybė įgalioja sau nepavalžią valstybės instituciją kontroliuoti Vyriausybei pavaldžias institucijas, nors, kaip parodė vėlesnis, 2008 m., Vyriausybės nutarimas, VSD paskirtis būti tik „pašto dėžute“ tarp policijos institucijų ir turėti „kompiuterizuotą darbo vietą“ (koks vyriausybinio lygmens preciziškumas). Antra, informacijos keitimasis tarp Vyriausybinių ir teisėsauginių instituciijų yra dviejų skirtingų žanrų veiksmas. Jei informacija savo sudėtyje turi nusikalstamos veikos požymių, tai ja turi disponuoti teisėsauga, o ne vykdomoji valdžia. Jei nusikalstama veika gali sąlygoti teroristinį aktą, teisėsauga privalo jį užkardyti baudžiamosiomis priemonėmis, o Vyriausybė privalo imtis priemonių tam atvejui, jei nepavyktų užkardyti. Kokiu būdu informuojama vyriausybė turi spręsti prokuroras ir ikiteisminio tyrimo tyrėjas. Jei informaciją žvalgybiniais kanalais gauna VSD, tai informuojama ir teisėsauga, ir Vyriausybė. Taigi, VSD iš principo neturi ką čia koordinuoti, VSD paskirtis ir interesas RINKTI informaciją tiek iš savo šaltinių, tiek iš partnerių, tiek iš teisėsaugos, per teisėsaugą – iš EUROPOL‘o. VSD informaciją renka dėl prievolės analizuoti galimas terorizmo grėsmes ir teikti išvadas Vyriausybei dėl parengties laipsnių.
Taigi, jokie Vyriausybiniai aktai nėra sankcionavę kovos prieš terorizmą padalinio įkūrimo, nes tai yra direktoriaus prerogatyva pagal jo VSD vietos valstybėje suvokimą organizuoti departamento darbą pagal departamentui skiriamas užduotis. Kaip jau minėjau, tuo metu departamentas buvo organizuotas teminiu, dažniausiai pagal baudžiamojo kodekso straipsnių, o ne „žvalgybos ciklo“, pagrindu, kur informacijos rinkimo funkcija atskirta nuo integruotos analizės (kodėl – plati tema). Teminis struktūrinis organizavimas buvo būdingas KGB struktūrai, nes atitiko šiai struktūrai keliamas baudžiamojo pobūdžio funkcijas (neįtraukiant kontržvalgybos bei žvalgybos).
VSD Kovos prieš terorizmą padalinys, suprantama, vykdė įvairiapusę veiklą šioje tematikoje vos ne kaip autonominis departamento padalinys. Neverta net kalbėti VSD kaip integruotą žvalgybos instituciją (o pagal to meto Žvalgybos įstatymą VSD viso labo taip ir veikė kaip institucija, galinti turėti žvalgybos tarnybas), net neliečiant kitų teminių padalinių. Šio padalinio vykdyti tyrimai (Gatajevų, Kusaitės bylos) sukėlė daug diskusijų tiek viešumoje, tiek ir departamento viduje. Didžiulė žala departamentui buvo padaryta vien jau dėl to, kad buvo paviešintas ne vienas VSD pareigūnas, kurių vėlesnis tinkamumas tikrai žvalgybos tarnybai tampa ginčytinas. Žinant, kokios viešos iniciatyvos pastaruoju metu išeina iš departamento, tenka apgailestauti, kad pamokos nebuvo išmoktos. Kaip tautosakoje sakoma – „lipama ant to paties grėblio“. Atsižvelgiant į VSD priežiūros principų raidę, tiesioginė atsakomybė už pasėkmes krenta Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) kaip parlamentinę žvalgybos tarnybų priežiūrą vykdančiai institucijai.
Labai gerai iliustravo kovos prieš terorizmą teisėsauginį (ne žvalgybinį) pobūdį ES lygmens sprendimas dėl tarpvalstybinio bendradarbiavimo gerinimo, visų pirma „kovos su terorizmu ir tarpvalstybiniu nusikalstamumu“ srityje. Dėl to dar 2009 metais Vyriausybė patvirtino „kovos“ įgyvendinimo veiksmų planą, pavedė VRM informuoti Europos tarybos generalinį sekretoriatą apie plano įgyvendinimą ir pateikti atitinkamas deklaracijas. Lietuvoje VSD buvo pasiūlyta paskirti padalinį, kuris vykdytų nacionalinio kontaktinio centro funkcijas ir apie tai informuoti Vidaus reikalų ministeriją (VRM). Iš nustatytų priemonių už 10 atsakingomis buvo paskirta VRM ir Lietuvos policija, kol tik 2 priemonės buvo pavestos vykdyti VSD: paskirti padalinį (jis gali būti bet koks), kuris teiks informaciją teroristinių nusikaltimų prevencijos tikslais bei sukurti kompiuterizuotą darbo vietą.
Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare sustiprėjo šalių narių teisėsaugos institucijų bendradarbiavimas. Tačiau nacionalinio saugumo klausimai pagal Lisabonos sutarties „raidę“ liko valstybių suvereniai kompetencijai, į kurią pakliūna saugumo ir žvalgybos tarnybos. Ir tai atsitiko todėl, kad didžiosios valstybės nenori dalintis šia jautria ir suverenia kompetencija. Nežiūrint to, slaptosios Europos tarnybos ir be politikų nurodymų supranta, kurios problemos yra viršnacionalinės ir savo iniciatyva bendradarbiauja, nepažeisdamos nacionalinių interesų.
Pastaruoju metu daug kur minimas EUROPOL. Lietuvoje santykis su šią orgnizacija irgi neišvengė komiškumo elementų, ypač sprendžiant terorizmo problematiką. Dar 2006 m. Lietuvos policijos generalinis komisaras patvirtino TEISĖSAUGOS institucijų bendradarbiavimo su EUROPOL biuru taisykles. Vienas jų tikslų buvo gerinti bendradarbiavimą, įskaitant ir TERORO nusikaltimus. Taip pat buvo nustatyti perduodamos informacijos šaltinio ir informacijos patikimumo kriterijai. Tuo metu VSD vykdė (kaip jau buvo minėta) kriminalinės informacijos perdavimo EUROPOL „paštininko“ vaidmenį, nors nebuvo jokių kliūčių jai pačiai gauti informaciją iš nacionalinės teisėsaugos institucijų, o šioms sistemintą informaciją savo sprendimu perduoti EUROPOL. Maža to, tų pačių metų pabaigoje pasirašytas dar vienas susitarimas dėl informacijos teikimo tiriant teroristines veikas. Vėl niekas nekalba apie VSD žvalgybinę funkciją. Tai yra visiškas teisinis košmaras – valstybės institucijos dirba ne įstatymų, bet susitarimų pagrindu, o VSD atsakinga „už vieną gėlę“ kriminalinių nusikaltimų puokštėje. Kas čia per institucija? Ir tai 2006 m., Lietuva ES ir NATO narė.
Taigi, 2010 m. pavasarį sunku buvo patikėti, kad Lietuvai EUROPOL‘e antiterorizmo klausimais atstovauja VSD (kaip buvo įpareigojusi Vyriausybė), nors saugumo tarnybų formate antiterorizmo klausimai svarstomi „savose“ darbo grupėse ir tik žvalgybos kontekste (užuominas, kad žvalgybos tarnybos nebendradarbiauja, kitaip nei demagogija nepavadinsi).
Matant šios situacijos absurdiškumą, galimybę dalyvauti EUROPOL pasitarimuose dar 2010 m. rudenį VRM pasiūlyta perduoti šią veiklą Lietuvos policijai. Žinoma, iš VRM pusės buvo pasidomėta, kiek prireikė žmogiškųjų ir finansinių resursų, į ką buvo atsakyta, kad atskirų etatų tam tikslui įsteigta nebuvo, o lėšas reikėjo skirti 2-3 komandiruotėms per metus. Dar reikėtų atkreipti dėmesį, kad nusikaltimų, numatytų BK 250 straipsnyje (teroro aktas), tyrimas dar nuo 2008 m. buvo pavestas policijos kompetencijai. Taigi, jau nuo tada policija privalėjo turėti padalinį (ar pareigūnus), kurie specializavosi minėtų nusikalstamų veikų tyrime.
Taigi, dar 2006 m. tarpžinybinis susitarimas nustatė, kad visos nacionalinės teisėsaugos institucijos teiks VSD visą su teroristinėmis veikomis susijusią informaciją (ir taip aišku, kad turi teikti), o VSD per EUROPOL Lietuvos nacionalinį skyrių siųs EUROPOL‘ui (iš kur VSD, jei ji save laiko žvalgybos, o ne policijos institucija, žinoti, kokia yra EUROPOL veikla ir prioritetai?). Viskas pastatyta nuo kojų ant galvos, nežiūrint, kadčia kalbama apie žmonių, visuomenės saugumo užtikrinimą. Ne teisėsauga turi teikti informaciją VSD apie kriminalines veikas, bet VSD teisėsaugai, jei turi tokios informacijos arba surinkusi pati arba iš partnerių. Žinoma, žvalgybos institucijoms naudinga ir informacija, gaunama iš teisėsaugos. Kitas klausimas – kam reikalingas policijai VSD kaip tarpininkas komunikuoti su EUROPOL? Belieka ir vėl pakartoti, kad LR Vyriausybė paskyrė VSD būti „paštininku“ tarp policijos institucijų.
Taigi, po gero pusmečio, pagaliau, 2011 m. vasarą policijos departamentas pritarė siūlymui, kad iš Lietuvos pusės su EUROPOL dirbtų Policijos departamentas. Galiausiai 2011 m. lapkričio 9 d. LR Vyriausybės nutarimu EUROPOL‘ui perduodamos informacijos (supraskite – terorizmo krypties) kontaktiniu centru vietoje VSD buvo paskirtas Lietuvos kriminalinės policijos biuras. Taigi, beveik po 10 metų politiniuose sluoksniuose buvo suvokta, kad Lietuvoje policijos funkcijas vykdo ne VSD, o policija. Net ir VSD pareigūnų mąstyseną pakeisti nėra paprasta, tam reikia mažiausiai 7-8 metų.
Grįžtant prie „biurokratijos“ keletas minčių apie kovos prieš terorizmą programą arba kaip „VSD tyliai numarino šią programą“. Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas nustato, kad yra rengiamos ilgalaikės nacionalinio saugumo stiprinimo programos. Kaip jau buvo minėta, dar 2002 m. Vyriausybė nustatė, kad VSD yra atsakingas už kovos prieš terorizmą programos įgyvendinimą ir jos priemonių planų parengimą bei atnaujinimą. Pradėjus nacionalinio saugumo stiprinimo programas finansuoti iš bendrųjų valstybės institucijų asignavimų, prasidėjo diskusijos dėl šių programų tikslingumo. VSD atveju, šios diskusijos prasidėjo dar 2010 m. vasarą, kai ėmė strigti programos įvyvendinimo 2010-2013 m. priemonių plano projektas NSGK. Visgi 2010 m. pabaigoje NSGK priėmė sprendimą tobulinti VSD pateiktą Vyriausybės nutarimą. Tuo pačiu metu, vyriausybė, nederinant su VSD, pastatė kliūtį (visai logišką demokratinei valstybei) VSD kuruoti šią programą. Ji vasaros pabaigoje pakeitė Strateginio planavimo metodikos nuostatą, kad už tarpinstitucinių programų (kokia yra minėta programa) įgyvendinimą ir tarpinstitucinių veiklos planų parengimą turi būti atsakingas Vyriausybės paskirtas ministras. Čia reikėtų pabrėžti, kad pagal minėtą metodiką nacionalinio saugumo stiprinimo programos yra skirtos išreikšti politinei valiai ir apibrėžti prioritetus tam tikrose valstybės gyvenimo srityse. Kadangi iki 2010 m. niekas nežinojo, kad demokratinėje valstybėje žvalgybos tarnybos (šiuo atveju VSD) negali rengti politinio pobūdžio dokumentų (programos), tai galiausiai VGT savo 2010 m. vasario 12 d. nutarimu patvirtino nuostatą, kad VSD turi atsiriboti nuo dalyvavimo politiniuose procesuose. Taip VSD dalyvavimas programos rengime tapo neįmanomas, nes Vyriausybė, priimdama naują planavimo metodiką, automatiškai panaikino įpareigojimą VSD ją „kuruoti“. Nustatyta, kad politines nuostatas reikš tik įpareigotas ministras, kuris nėra VSD direktorius. Be to, tais pačiais, 2010 metais, Vyriausybės nutarimu Nr. 1614-8, buvo aiškiai reglamentuota VSD ne teisėsauginė, bet žvalgybinė grėsmių vertinimo ir prevencijos prievolė nustatant galimo akto grėsmės lygį. Taip pat buvo apibrėžta Vyriausybės atsakomybė dėl grėsmės lygio skelbimo ir parengties tvarkos aprašo. Kartu Vyriausybė įpareigojo visas valstybės institucijas gavus informacijos apie terorizmo grėsmę ją perduoti VSD (žvalgybos analizei atlikti, kuri reikalinga teikiant rekomendacijas Vyriausybei, o ne kažką koordinuoti). Taip VSD buvo „pastatyta“ ant žvalgybinių bėgių. Kalbant apie kriminalinės veikos požymius, kaip tokiais atvejais elgtis reglamentuoja visai kiti teisiniai ir norminiai aktai (tai jau teisėsaugos funkcinė sritis, ne VSD).
Visiškai aišku, kad visos institucijos nebuvo suinteresuotos šia programa, nes jos priemones turėjo finansuoti iš savo biudžetų. Todėl 2011 m. pradžioje VSD pasiūlė Vyriausybei apskritai apsvastyti programos tikslingumą. Nusprendus, kad jos reikia, Vyriausybė būtų paskyrųsi įgaliotą instituciją (ministeriją). Tuo metu (sic! 2011 m.) jau buvo pasiūlyta keisti Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 20 skyriaus nuostatą dėl kovos prieš terorizmą koordinavimo. Vyriausybėje per 2011 m. buvo linkstama prie nacionalinio saugumo programų stambinimo, kovos prieš terorizmą programą inkorporuojant į Viešojo saugumo programą.
Taigi, dėl įvairių politinių ir institucinių interesų kovos prieš terorizmą programos politinis apiforminimas stagnavo (su siūlymais „konceptualiai“ peržiūrėti ir pan.) net dvejus metus, kol galų gale politiniuose sluosniuose buvo suprasta, kad ši atskira programa visiškai iškrenta iš bendrojo viešojo saugumo konteksto.
2013 m. pabaigoje Seimas patvirtino tik 4 sustambintas Nacionalinio saugumo stiprinimo programas (LRS 2013 12 19 nutarimas Nr.724):
– krašto apsaugos sistemos plėtros programa;
– nacionalinė kovos su korupcija kovos programa;
– valstybinė narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės ir valtojimo prevencijos programa;
– viešojo saugumo plėtros programa (čia įskaityta ir kova prieš terorizmą).
VSD atveju, tas formalus dokumentas veiklai jokios įtakos nedarė, juolab, kad per šiuos metus veiklai vykdyti iš biudžeto lėšų skiriama nebuvo. Pareigūnai veikė kaip žvalgai, organizuoti žvalgybinės paskirties principais. Koordinacinė komisija rinkdavosi kiek būtina formaliai, nes institucijos jokių siūlymų ir pageidavimų nereiškė. Lietuvai pirmininkaujant ES 2013 m. , VSD savarankiškai ir sėkmingai pirmininkavo ES saugumo ir žvalgybos tarnybų antiterorostinės darbo grupės veiklai, nes darbo grupę administravo kompetetingi ir kvalifikuoti VSD pareigūnai, kurių specializacija buvo teroristinio pobūdžio grėsmės.
Ši sėkmė buvo laiduota tik tikslinių lėšų, kurias VSD gavo dėl Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai dėka. Iš vidinių resursų departamentas nebūtų pajėgęs finansuoti tokio renginio. Tai pilnai atspindėjo VSD finansavimo stagnaciją, kuri nepaisant nei geopolitinių, nei dabar vėl suaktyvėjusių terorizmo grėsmių dar nuo 2009 m. fiskalinio biudžeto tebesitęsia iki šiol.
Keičiant departamento vadovybę tam tikruose žiniasklaidoje buvo formuojama nuomonė, kad per 5 metus departamentas buvo „sugriautas“, taigi ir kovos prieš terorizmą galimybės. Bandymas pasinaudoti šia tema jau smogė bumerangu naujajai vadovybei. Tik po pusės metų buvo sugebėta viešai pranešti, kad departamento „sugriovimas“ pasireiškė kovos prieš terorizmą valdybos panaikinimu. Natūralu, kad tikėtasi sulaukti realių departamento problemų iškėlimo: personalo rengimo, materialinės- techninės bazės stiprinimo, veiklos finansavimo ir pan. Taigi, išgirdome, kad bus atkuriamas kovos prieš terorizmą padalinys. Tai reiškia departamente atsiras „departamentas“, kuris nedalyvauja bendrame žvalgybos cikle. Dalyvaujant „cikle“ toks padalinys ne tik kad nelogiškas, bet ir netgi žalingas, nes apriboja departamento vadovą reaguoti į grėsmių kaitą (kas metus, struktūros nekaitaliosi). Pareigūnai tie patys, tik kitais principais organizuoti.
Dar iki įvykstant tragedijai Paryžiuje, VSD taip pat viešai patvirtino, kad vykdys kovos prieš terorizmą koordinavimą, kuris, beje, ir iki tol formaliai buvo vykdomas, nors ir tuščias savo turiniu. 2015 m. spalio 18 d. LR Prezidentė viešai leido suprasti, kad VSD kovos prieš terorizmą nekordinuos, o šia veikla turi užsiimti krizių valdymo centras. Kaip buvo galima suprasti, ir VSD vadovas patvirtino, kad reikia krizių valdymo centro. Tada NSKG primininkas viešai suabejojo tokio centro prasmingumu. Lieka tik klausimas ar patys politikai supranta situacijos absurdiškumą: VSD „sugriautas“ (galima surasti, kas daro tokius vertinimus), neseniai išgirdome, kad VSD ne šiaip buvo „sugriautas“, bet ir direktorius buvo specialiai paskirtas, kad „sugriautų“. Referencijos nežinantiems: joks rimtas struktūrinis pertvarkymas 2010-2011 metais departamente nevyko be NSGK žinios.
Priešingai, VSD „griovimas“ vyko ne iš VSD vadovybės, bet iš įstatymų leidėjų pusės. 2012 m. buvo priimta tuomet galiojusio Operatyvinės veiklos įstatymo pataisa, kuri nustatatė maksimalų operatyvinės veiklos tyrimo terminą – 12 mėnesių. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad faktiškai buvo sužlugdyti visi kontržvalgybos tyrimai (o jų trukmė neišmatuojama), nes buvo vykdomi pagal tuomet galiojusius Operatyvinės veiklos įstatymo kanonus. Laimei, nuo 2013 m. sausio 1 d. naujasis Žvalgybos įstatymas šį absurdą panaikino, tačiau viską pradėti reikėjo nuo pradžių, nežiūrint to, kad tiek VSD, tiek ir AOTD buvo pastatytos į tą pačią padėtį. Bet geriau blogiau, nei nieko. Nereikia labai lakios fantazijos, kad būtų galima įsivaizduoti, kaip į tai žiūrėjo saugumo tarnybos, mūsų partnerės NATO. Dabar belieka tik paklausti, ką galvojo Seimo nariai balsuodami už tai. Komitete apie tai buvo diskutuojama. Išvada paprasta – didžioji dauguma Seimo narių nieko neišmano apie nacionalinio saugumo „plonybes“. Moralas paprastas – jei nežinai kaip balsuoti, pasitark su NSGK pirmininku, čia ne politinių pažiūrų, čia nacionalinio saugumo užtikrinimo klausimas.
2012 m. išrinkus naują Seimą vėl sulaukėme unikalių pasiūlymų. Didžiausias žvalgybos institucijų paskirties valstybėje nesuvokimas buvo pademonstruotas, pateikus Žvalgybos įstatymo 17 str. pakeitimo projektą, kurį priėmus, žvalgybos institucijos (VSD ir AOTD) turėtų teisę atlikti kriminalinės žvalgybos tyrimus teroristinių ir su teroristine veikla susijusių nusikaltimų atveju. Teikėjai taip viešai pademonstravo ne tik visišką žvalgybos institucijų paskirties valstybėje, bet ir užsienio politikos nesuvokimą: šios institucijos dirba prieš užsienio valstybes, o ne prieš nusikaltėlius. Ne naujiena, kad teroristinių nusikaltimų tyrimas dažniausiai susijęs su tarptautiniu terorizmu, o prokuratūra, kontroliuodama tokius tyrimus galėtų pavesti žvalgybos institucijoms bendradarbiauti su Rusijos slaptosiomis tarnybomis (pvz., FSB, kaip jau buvo 2009 m. E. Kusaitės bylos atveju). Šių unikalių pasiūlymų teikėjai – asmenys iš teisėsaugos srities. Laimei, net naujoji Seimo dauguma nepritarė šiems siūlymams.
Vos praėjus keliems mėnesiams, 2014 m. pradžioje, susipažįstame su kitu monumentaliu kūriniu. Vienas Seimo narys siūlo aiškiai (lyg Žvalgybos įstatyme būtų neaiškiai išdėstyta) reglamentuoti žvalgybos informacijos rinkimą veiksmais, kurie turi būti sankcionuojami teismo, sugriežtinti teisinę ir procesinę kontrolę (neabejoju, kad šis Seimo narys gerai tai išmano), įjungiant į tokių veiksmų sankcionavimo procesą prokurorą (kaip 2015 m. pabaigoje žinome, jokie prokurorai neapsaugojo nuo net teisėsaugos institucijų įvėlimo į politines batalijas). Matyt, geriausiai šias vizijas įvertino Seimo kanceliarijos teisės departamentas:
„pirma, žvalgybos ir kontržvalgybos uždaviniai nėra rengiamų, daromų ar padarytų nusikalstamų veikų atskleidimas, jų uždaviniai yra prognuozuoti, nustatyti ir šalinti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, galinčias turėti reikšmės valstybės suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai. Ir tik, jeigu renkant žvalgybos informaciją gaunama duomenų apie atitinkamas nusikalstamas veikas ir šių duomenų nepakanka pradėti ikiteisminį tyrimą, žvalgybos institucijos gali pradėti kriminalinės žvalgybos tyrimą. Atsižvelgiant į žvalgybos ir kriminalinės žvalgybos tyrimo skirtingus tikslus ir uždavinius, manytina, kad projekto siūlymas į žvalgybos informacijos rinkimo atliekant teismo sankcionuojamus veiksmus sankcionavimo procesą įtraukti prokurorus yra perteklinis ir ne visiškai atitinkantis įstatymų numatytas prokuratūros funkcijas, susijusias su ikiteisminio tyrimo organizavimu ir vadovavimu jam; antra, siekiant žvalgybos ar kontržvalgybos uždavinių gali net nebūti kokių nors konkrečių nusikalstamų veikų požymių, tačiau, siekiant nustatyti ir pašalinti kylančius rizikos veiksniu, pavojus ir grėsmes, gali būti būtinas teismo sankcionuojamų veiksmų atlikimas. Todėl siūlomos įstatymo pataisos gali apsunkinti ar padaryti neįmanomą tinkamą ir savalaikį kylančių rizikos veiksnių, pavojų ir grėsmių nustatymą ir šalinimą; trečia. Kritikuotinas projekto siūlymas žvalgybos informacijos rinkimo veiksmus sankcionuoti tik viename Vilniaus apygardos teisme. Šiuo metu galiojanti įstatymo nuostata, numatanti galimybę kreiptis į bet kurį apygardos teismą, leidžia žvalgybos institucijai savalaikiai ir atsižvelgiant į konspiracinius interesus gauti teismo sankcijas (mano pastaba: apygardų teismų teisėjai sudarino bendrą teikimų sankcionavimo tvarką). Tuo tarpu veiksmų sankcionavimą sukoncentravus viename teisme, žvalgybos tarnybų veikla bus apsunkinta ir galimai pareikalaus papildomų finansinių išteklių“. Tiesiog nėra ką ir pridurti. Ir vėl – kas autorius? Atstovas iš teisėsaugos.
Padarius beveik metų atokvėpį, 2014 m. pabaigoje, atsiranda dar vienas bandymas mėgėjiškai pareguliuoti žvalgybos institucijas. Šį kartą Seimo teisėsaugininkai, sumojo, kad kriminalinės žvalgybos įstatyme yra sekimo sąvoka, o žvalgybos institucijos tokios sąvokos neturi. Neturi, nes tokio veiksmo nenaudoja. Teisėsaugai, pavyzdžiui, reikia įrodyti, kad stebimas asmuo kažkuriuo metu buvo nustatytoje gatvių sankryžoje. Tyrimą atliekantis prokuroras suinteresuotas eiti į teismą su patvirtinančiais dokumentais. Žvalgybos institucijai tai yra neaktualu, kol neprasidėjęs baudžiamasis procesas, o tai reglamentuota kriminalinės žvalgybos įstatyme, kuriuo tam tikrais atvejais gali naudotis ir žvalgybos institucijos. Komiškiausias momentas yra tai, kad bandoma reglamentuoti veiksmą viešoje erdvėje. Tai ir turistai iš Japonijos turėtų eiti sankcionuotis į teismą, nes bet ką fotografuojant gali pagauti ir asmenį. Niekas, nenaikins gražaus šv. Onos bažnyčios paveikslo vien todėl, kad fotografuojant į kadrą papuolė atsitiktinis asmuo, arba kas gali uždrausti vienam asmeniui vaikščioti Gedimino prospekte paskui kitą asmenį. Tam įstatymais ir atskiriama vieša erdvė nuo privačios, kurią peržengti ir reikalinga sankcija. Bet tuo įstatymų leidėjų genialumas nesibaigia. Jie netgi įveda naują žvalgybinį terminą, kuris, pagal jų pačių pateikiamą apibrėžimą būtų kaip žvalgybos metodas. O žvalgybos metodus, o tiksliau, tuos, kuriuos leidžiama žvalgybos institucijoms naudoti, tvirtina tik Vyriausybė. Galiausiai desertui, naują darinį „sekimas“ įveda kaip teismo sankcionuotiną veiksmą, nes taip yra kriminalinės žvalgybos įstatyme. Juokinga, jei nebūtų graudu. Pasikartosiu – kas jie? Seimo teisėsauginkai. Taip ir norisi pasakyti: dirbkite ką išmanote ir nelįskite ten, kur neišmanote. Tik nereikia čia mosikuoti Seimo nario mandatu. Mandatas nėra kompetencijos kriterijus.
Ir štai, 2015 m. pabaiga, vėl vienas Seimo narys iškilmingai pareiškia priminimą: „už kovos su terorizmu koordinavimą Lietuvoje atsakinga VSD. Daugelį metų ši institucija purtėsi šio vaidmens. Tik šiuo metu atkuriamas specializuotas kovai su terorizmu padalinys“. Gaila, kad NSGK narys vis dar supranta VSD lyg kokį policijos padalinį, kuris turėtų kažką „užkardyti“. Kiek man žinoma, Lietuvoje jau yra specializuotas kovai prieš terorizmą padalinys „Aras“. Nebent, kažką ne taip suprantu. Kaip ir siūlymas „šalies „specialiosioms“ tarnyboms peržiūrėti savo darbą, atsižvelgiant į kitų valstybių patirtį, stiprinti bendradarbiavimą tarpusavyje ir su užsienio „specialiosiomis“ tarnybomis terorizmo srityje“. Apie ką čia kalbame? Patirtis sako, kad profesionalios saugumo ir žvalgybos tarnybos patirtimi nelabai dalinasi netgi įgavus pakankamo pasitikėjimo. Tarp šių tarnybų didžiausias nepasitikėjimo katalizatorius yra viešumas, ar tai būtų nutekinta informacija, ar išviešinti žvalgybos pareigūnai, ir pats baisiausias dalykas – dėl viešumo atskleistos bendros žvalgybos operacijos. Apskritai, terorizmas, kokia jo apraiška bebūtų, yra kriminalinis nusikaltimas.
Taigi, ką dabar stiprinsime kovos prieš terorizmą frontuose? Pagaliau, reikia atskirti tris aspektus: žvalgybinį (VSD ir AOTD, nes abu liečia), teisėsauginį ir įvykdyto teroristinio akto pasekmėje reikalingo reagavimo. Jau vien ši „triada“ sako, kad tokia viena kovos prieš terorizmą komisija yra nelogiška. Pagal apibrėžimą ji fokusuojasi tik į informacijos apsikeitimą, o VSD negali koordinuoti ministerijų (tai kam tada Premjeras?). Netgi dėl informacijos apsikeitimo yra nustatyti mechanizmai kaip su informacija turi elgtis žvalgybos institucijos, kaip kriminalinės žvalgybos subjektai. Kitų įstaigų atstovus galima būtų priskirti tik trečiajam aspektui, nes ta informacija, kuria disponuoja pirmieji du blokai, mažai panaudotina „kriziniam atsakui“ organizuoti.
Taigi, reziumuojant, kas ką nori įrodyti?
– politikai, kilę iš teisėsaugininkų, VSD tarnaujantys teisėsaugininkai nori įrodyti, kad VSD yra teisėsaugos dalis?;
– politikai, pritariantys Prezidentės požiūriui į buvusį (dabar jau ir į dabartinį, po paskutinio Prezidentės pasisakymo) vadovą, kad „nepilnai atskleidžia savo galimybes“, reikalauja pinigų ir nedirba protu?;
– buvę departamento vadovai, kad iki 2010 m. departamentas dirbo puikiai (kaip policija)?
Išvados:
Šiuo metu departamente susiklostė situacija, kad, pakeitus vadovus, departamento vadovybėje neliko asmenų, kurie išmano žvalgybos „biurokratiją“ (kitaip patys nekalbėtų, kad departamentas buvo „sugriautas“). Buvo atliktas ypač žalingas valstybės interesams „pratimas“, kai buvo pakeista visa vadovybė, taip geram pusmečiui sutrikdant labai svarbios institucijos darbą ir dar šiais, ne pačiais taikiausiais, laikais. Žvalgybos institucijos vadovybės nagalima komplektuoti pareigūnais „politinio pasitikėjimo“ pagrindu. Pagal šią, viešai išartikuliuotą „komandos“ logiką, po penkerių metų visa vadovybė turės būti pakeista, vėl pusę metų departamentas dirbs naujovių laukime. Nesunku nuspėti, kam tai naudinga. Paklausite apie atsakomybę? Kas deda parašus, tas ir atsako. Panašu, kad 2010 m. niekas nesitikėjo, kad pavyks iš tikrųjų „sugriauti“ departamentą kaip teisėsaugos instituciją. Daugeliui dėl įvairių priežąsčių įvairiai angažuotų žmonių sunku susitaikyti su mintimi, kad pirmą kartą nuo 2004 m. VSD direktorius „išsilaikė“ pilną kadenciją (įskaitant 2013-2015 m. peripetijas).
Pabaigai klausimai Valstybės politiniam elitui:
– ar bus atšauktas 2010 m. VGT sprendimas dėl žvalgybos?
– ar bus panaikinta dabar galiojanti Žvalgybos įstatymo redakcija?
– ar bus grąžintas VSD teisėsauginis statusas, galiojęs iki 2011 m.?
Jei ne – baikime kliedėti, nes šiuos kliedesius stebi ne tik mūsų piliečiai, partneriai NATO, bet ir priešiškų ketinimų Lietuvai turinčios valstybės. Reikia nepamiršti, kad valstybės saugumo ir žvalgybos institucijų diskreditavimas visuomenės akyse – yra vienas iš priešiškų tarnybų informacinių operacijų tikslų. Neretai mūsų politikai, tinklalapių komentatoriai jiems netgi labai pasitarnauja, o toks nesąmoningas veikimas profesinėje literatūroje apibrėžiamas kaip „naudingi nesusipratėliai“.
Žodis politikams, jie atsako už nacionalinį saugumą.
ats.plk. Gediminas Grina, Pulkininkų asociacijos narys, Gynybos paramos fondo dalininkas, buv. VSD direktorius, buv. laikinasis AOTD direktorius
Fondo nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus interpretacija
