Įprasta išgirsti, kad kažkas kažkur „nutekino“ konfidencialią informaciją, ją atskleidė ir pan. Ką tai reiškia? Galimi du variantai: arba tai pokštas, norint pašmaikštauti, arba įstatymo laužymas, tam tikrais atvejais – net nusikaltimas. Tai visai nėra koks nors šiandien įprastas banalus pakalbėjimas, kad „kokia tai paslaptis, apie tai visi žino“. Galbūt žino, nujaučia, daug kas yra nuovokos klausimas. Bet būtų verta apsistoti ties dalykais, kurie vienaip ar kitaip užtikrina nacionalinį saugumą. Ir, kalbant apie paslaptis, svarbu suprasti, jog jas žinoti yra valstybės vadovų ne tik teisė, bet ir pareiga.
Ar suvokimas iš kur atsiranda nacionalinės paslaptys vis dar yra nacionalinio saugumo kriterijus?
Įprasta išgirsti, kad kažkas kažkur „nutekino“ konfidencialią informaciją, ją atskleidė ir pan. Ką tai reiškia? Galimi du variantai: arba tai pokštas, norint pašmaikštauti, arba įstatymo laužymas, tam tikrais atvejais – net nusikaltimas. Tai visai nėra koks nors šiandien įprastas banalus pakalbėjimas, kad „kokia tai paslaptis, apie tai visi žino“. Galbūt žino, nujaučia, daug kas yra nuovokos klausimas. Bet būtų verta apsistoti ties dalykais, kurie vienaip ar kitaip užtikrina nacionalinį saugumą. Ir, kalbant apie paslaptis, svarbu suprasti, jog jas žinoti yra valstybės vadovų ne tik teisė, bet ir pareiga. Žinoti tam, kad galėtų išmintingai valdyti valstybę. Labai svarbu suprasti, kad slapta informacija (įskaitant planuojamus veiksmus) yra slepiama ne nuo mūsų visuomenės, ne nuo mūsų šalies piliečių, o nuo kitų valstybių, kad Lietuvai pranašumą suteikianti žvalgybos informacija nebūtų panaudota priešiškai/ nenaudingai Lietuvai tikslais. Faktas, kad neviešintiną informaciją sužino visuomenė, savaime nėra blogai, bet tuo pačiu apie tai sužino ir priešiškų valstybių tarnybos, kurios nori tai žinoti, o mes dėl savo suverenių interesų nenorime, kad jos apie tai žinotų.
Taigi, save gerbianti suvereni valstybė pasirūpina, kad informacija, kurią atskleisti konkurentui (priešiškų ketinimų turinčiai valstybei) būtų kenksminga (žalą galima matuoti įvairiai), būtų tinkamai apsaugota. Tam tikslui yra sukuriama įslaptintos informacijos apsaugos sistema. Bet kuri sistema, kaip ir minima, turėtų būti reglamentuojama įstatymais. Ne išimtis ir Lietuva. Valstybės ir tarnybos paslapčių apsaugą reguliuoja analogiško pavadinimo įstatymas. Reikėtų pripažinti, tai pakankamai komplikuotas, painus įstatymas, tačiau leidžia užtikrinti reikalingą įslaptintos informacijos apsaugos lygmenį. Reikėtų pridurti, kad šis įstatymas yra pakankamai harmonizuotas su analogiškais NATO valstybių įstatymais ir pačioje NATO organizacijoje galiojančia tvarka.
Norint saugoti neviešintiną informaciją, pirmiausia, reikia apsibrėžti, kaip mes ją suprantame ir kas tas subjektas, kuris nustato (apiformina ir administruoja) įslaptintiną informaciją. Pirmiausia, įstatymas nustato institucijas, kurios gali būti taip vadinamaisiais paslapčių subjektais. Kitais žodžiais, institucijai suteikiama teisė turėti ir „gaminti“ valstybės paslaptis. Natūralu, kad bet koks įsivaizduojamų paslapčių rinkinys turėtų būti kažkokiu būdu susistemintas ir tinkamai administruojamas (paslapčių apsauga yra kita plati tema). Siekiant valdyti paslaptis administraciniame lygmenyje, institucijoje sudaroma Specialioji ekspertų komisija, SEK, kuri rengia paslapčių klasifikatorius, bei turi teisę vertinti, ar asmenys, turintys teisę informaciją įslaptinti, vadovaujasi nustatytomis administravimo taisyklėmis ir informacijos įslaptinimo kriterijais. Komisiją sudaro informacijos apsaugos profesionalai, asmenys dirbantys su įslaptinta informacija. Beje, visose institucijose, ir ne tik žvalgybos, galioja tie patys esminiai įslaptinimo principai. Institucijų SEK taip pat turi prievolę ne tik spręsti ginčus, jiems atsiradus, bet ir kontroliuoti, ar nėra piktnaudžiaujama informacijos įslaptinimo racionalumu, t.y. ar informacija nėra įslaptinta per aukšta arba per žema įslaptinimo žyma.
Normalu, kad, esant tam tikram skaičiui specialiųjų ekspertų komisijų, reikalinga struktūra, kuri koordinuotų komisijų veiklą, spręstų ginčus, nustatytų valstybinio lygmens informacijos įslaptinimo politiką. Tokia struktūra Lietuvoje yra Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija, kurią šiuo metu sudaro 6 nariai: du deleguoti Prezidento, du Seimo pirmininko ir du Ministro pirmininko. Pagal įstatymą komisijos pirmininką skiria Ministras pirmininkas. Sekretoriato funkcijas pavesta vykdyti Valstybės saugumo departamentui.
Kalbant apie žvalgybos institucijas, būtina pasakyti, kad jautriausias veiklos aspektas yra žvalgybos metodai ir juos naudojantys asmenys, šaltiniai, agentai. Šiuolaikinis internautas pasakytų, come on, kas nežino žvalgybos metodų… Taip, galima „pasigūglinti“. Esmė ne tai, koks metodo turinys, bet kiek, kada, kur ir kokiomis apimtimis žvalgybos institucija juos naudoja. Tai ir apsprendžia įslaptinimo griežtumą ir trukmę. Čia kalbama ne tik apie pareigūnų, šaltinių ir agentų jų šeimų saugumą, bet ir apie suskaičiuotiną, biudžetinę reikalo pusę. Į žvalgybos metodą investuojami ir laiko, ir žmogiškieji ir materialiniai ištekliai. Taip pat ir bendradarbiaujant su partneriais, naudojant jų paramą. Taigi, informacija turi ne tik savo vertę, bet ir kainą.
Daugelis politikų, besidominčių nacionalinio saugumo klausimais, puikiai supranta tai, kas aukščiau buvo pateikta. Deja, kartais nugali „politinė konjunktūra“: dėl politinių dividendų, reitingų, galų gale rinkimų pamirštama įslaptintos informacijos ir vertė, ir kaina. O pareigūnai tampa politinio spaudimo įkaitais. Kiekvienas gali savęs paklausti, kiek tai prisideda prie nacionalinio saugumo stiprinimo? Mano nuomonė aiški – ne tik, kad neprisideda, bet ir kenkia. Be to, sudaro prielaidas abejoti, ar suvokimas iš kur atsiranda nacionalinės paslaptys vis dar yra nacionalinio saugumo kriterijus.
Jau ne kartą esu minėjęs apie asmenų, neskiriančių žvalgybinės ir teisėsaugos veiklos, užmojus teisiškai reguliuoti žvalgybos institucijų darbą. Šiame, informacijos apsaugos, kontekste vertėtų atkreipti dėmesį ir į įstatyminius bandymus reguliuoti įslaptintos informacijos naudojimą taip, kad ją būtų galima naudoti vidaus politinėse kovose. Prieš pora metų Seimui buvo teikiamas svarstymui klausimas, kaip „tam tikrą“ žvalgybos informaciją „išviešinti“, kitaip tariant, „informuoti“ visuomenę. Labai didelis klausimas, kam to labiau reikia, visuomenei ar politikams. Džiugu, kad buvo suprasta, kad žlugdyti slaptą žvalgybos veiklą dėl „gelbėjimų operacijų“ nelabai išmintinga, nuspręsta atsipirkti „vadovybe“. Džiugu nors tiek.
Nors ir labai nemėgstu „landžioti“ po teisėsaugos labirintus, tačiau kalbant apie įslaptintos informacijos apsaugą, negaliu apeiti kriminalinės žvalgybos įstatyme reguliuojamo kriminalinės žvalgybos metu gautos informacijos naudojimo. Tai gali būti telefono pasiklausymas, sekimas ir kiti šio žanro veiksmai. Jau vien žodis „kriminalinis“ paprastam piliečiui suponuoja, kad kalba eina apie kovą prieš nusikalstamas veikas. Dar mokykloje visi sužino, kad viešąjį interesą gina, užsiima baudžiamuoju persekiojimu nepriklausoma nuo politikų prokuratūra. Tačiau gyvenimas rodo ką kitą. Policininkais ar prokurorais labai jau knieti pabūti politikams ir ypač prieš rinkimus. Ir kur nepasiduosi pagundai, jei pats kriminalinės žvalgybos įstatymas suteikia tokias unikalias galimybes. Tuomet atsiranda „vieši“ „juodieji sąrašai“. Politikas politikui nesako, kad „Tu nusikaltėlis“, paprasčiau pasakyti, kad man „specialioji“ tarnyba pasakė, kad „Tu nusikaltėlis“ arba apie Tave turiu „tam tikros“ informacijos. Tai, sakyčiau, tipiškas politinis elgesys, kai negebant spręsti galimai egzistuojančių problemų, pastarosios „permetamos“ visuomenės „teismui“, pasakant, kad „kaltas tas ir tas“, o jūs jau galvokite balsuodami. Manau, kad politikai niekaip nenori suprasti, kad teisėsaugos paskirtis yra kovoti prieš nusikalstamas veikas, o ne būti „politikų moralės policija“ ar kovos prieš politinius oponentus įrankiu. Palikime tai žurnalistams.
Išeinant iš teisėsaugos „arealo“ negaliu atskirai nepaminėti „įslaptintų“ telefoninių pokalbių išklotinių žanro. Apie ką kalbame? Sankcija pasiklausyti pokalbį įslaptinama dėl elementarios priežasties – kad „objektas“ apie tai nežinotų. „Objektui“ sužinojus (ikiteisminio tyrimo ar pan. metu) įslaptinimas automatiškai praranda prasmę. Turinys. Pirma, teisėsauga tiesiogiai nesidomi, ar pokalbio metu buvo atskleista įslaptinta informacija (labai tikėtina, kad jos ten ir nėra). Antra, privatumas. Koks gali būti tarnybinio pokalbio privatumas? Jokio. Net ir tarnybinės ryšio priemonės neįslaptintai informacijai perteikti neskirtos privatiems klausimams spręsti. Taigi, nėra pagrindo įslaptinti pokalbio turinį iš principo. Esant poreikiui keistis įslaptinta informacija yra kitos priemonės. Galiausiai, moralė. Kaip jau minėjau, žurnalistų ir pačių politikų tarpusavio priedermė kontroliuoti politikų moralę. Beje, kaip ir pačių žurnalistų kontroliuoti žurnalistų moralę.
Taigi, bet kokiu atveju teisėsaugos tyrimai turi vienokią ar kitokią baigtį (ne veltui įstatymiškai įvairiems procesiniams veiksmams yra nustatyti įvairūs terminai), kuri lemia įslaptinimo tikslingumo nebebuvimą laike (išskyrus šaltinius ir įslaptintus liudininkus). Kaip elgtis su informacija, kuri nebeturi pagrindo būti įslaptinta – griežto įstatyminio reglamentavimo, o ne politinių vadovų sprendimo reikalas. Priešingu atveju, vienam politikui tai bus „nemoralu“, o kitam – „vsiozakonno“. Pasikartosiu, tai sudaro prielaidas politiniam manipuliavimui teisėsaugos institucijų duomenimis.
Galiausiai, susidaro įspūdis, kad prie šio teisėsaugininkų- politikų „geimo“ bando jungtis ir kai kurie teisėjai (nespėliosiu dėl motyvų). Dar prieš kurį laiką tik politikai mėgo viešai aiškinti, kokia pažyma ar kita informacijos pateikimo forma pagrįstai ar ne įslaptinta (visų „viešinimo“ istorijų net neverta vardinti). Ir tokie galimi bandymai prie įslaptinimo pagrįstumo interpretavimo prijungti ir teisėjus matomi viešoje erdvėje. Atsižvelgiant į tai, iš viešų pasisakymų gali susidaryti vaizdas, kad teisėjai pretenduoja perimti SEK ir PAKK funkcijas. Jei tai rimti ketinimai (jei politikai mano, kad taip turi būti), reikėtų keisti VTP įstatymą, kuriame būtų nustatyta, kad dėl įslaptinimo pagrįstumo sprendžia teismai bei organizuoti teisėjų mokymą informacijos įslaptinimo srityje. Taip manau ir kaip pilietis, ir kaip asmuo turintis nemenką patirtį šioje srityje.
Nesu teisininkas, todėl negaliu praleisti progos nepaminėjęs didelę teisinę patirtį turinčių teisėjų tik ką pateiktos nuomonės: „…pagal Paslapčių įstatymo 6 straipsnį tik VSD, kaip paslapčių subjektas, galėjo suteikti ir keisti informacijos slaptumo žymas, o pagal to paties įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 12 punktą Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija yra kompetentinga teikti išvadas dėl informacijos įslaptinimo pagrįstumo, slaptumo žymų keitimo, įslaptintos informacijos išslaptinimo, jai suteikta teisė spręsti ginčus tarp paslapčių subjektų, taip pat ginčus tarp paslapčių subjektų ir kitų asmenų, kylančius dėl informacijos įslaptinimo, įslaptintos informacijos saugojimo, naudojimo, išslaptinimo, apsaugos kontrolės. Be to, Paslapčių įstatymo 13 straipsnio 3 punktas numato, kad specialiajai ekspertų komisijai ar atskirais atvejais įgaliotam asmeniui yra suteikti įgaliojimai teikti siūlymus dėl informacijos įslaptinimo pagrįstumo, slaptumo žymų keitimo, įslaptintos informacijos išslaptinimo ar sunaikinimo.“ (platesnį išaiškinimą galima rasti ATSKIROJI NUOMONĖ dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 10 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76-222/2016, 2016 m. kovo 10 d., Vilnius)
Pabaigai – paprastas priminimas – mūsų nacionalinė paslapčių apsaugos sistema veikia ir yra labai susijusi su NATO ir aljanso valstybėse veikiančia sistema. O jau kelis metus vykstančios improvizacijos šiuo klausimu tikrai nepridės Lietuvai reputacijos NATO „paslapčių sergėtojų“ akyse, ypač dabar, kai NATO pagalba mums būtinai reikalinga.
Post scriptum. Tai ką dabar daryti Valstybės saugumo departamento, institucijos, kuri vaidina pagrindinį vaidmenį valstybės ir tarnybos paslapčių apsaugos frontuose, vadovui?. VSD SEK‘e dirba įslaptintos informacijos apsaugos ekspertai. Ar jie privalės pakeisti požiūrį į įslaptintos informacijos apsaugos politiką, paslapčių turinį? Ar šie SEK ekspertai bus pakeisti kitais ekspertais, kurie atitiktų nūdienos politinius reikalavimus? Formaliai – paskutinis žodis VSD Specialiajai ekspertų komisijai. Kas pastatyta ant kortos – VSD „vadovybė“ jau turėjo suprasti. Per daug svarbi valstybės institucija ir joje tebedirbantys pareigūnai.
Atsargos pulkininkas Gediminas Grina
Pulkininkų asociacija
Fondo nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus interpretacija
